2010 m. lapkričio 29 d., pirmadienis

Apie žiemą, blogus įpročius ir spanguolinę

Ką galima daryti, kai už lango siautėja pūga ir pasidaro tamsu dar nespėjus suvalgyti pietų? Aha, teisingai. Gerti geroj kompanijoj. Tvarkyti vaistinėlę* ir gerti geroj kompanijoj gaminti gėrius kitai žiemai, kai vėl už lango siautės pūga, bus žiauriai trumpos dienos ir norėsis tik gerti geroj kompanijoj sėdėti namuose su gera knyga ar filmu.

Tiesa sakant gerų dalykų gaminimą pradėjau jau penktadienį, kai dar už lango nebuvo nei kvapo sniego ir kai pradėjusi spintelės tvarkymą, kuris kiek užsitęsė, supratau, kaip seniai manęs čia nebuvo. Šiandien baigiau visų butelių ir stiklainių inventorizaciją. Per šį savaitgalį padariau vieną kitą atradimą – pvz. atradau pernai gamintą Slyvų užpiltinę, kurios gaminimas baigėsi I etape (štai ką reiškia gerai paslėpti). Ir žinote ką, nuodugniai peržiūrėjau receptą – slyvų užpiltinei pilnai užtenka pirmojo etapo, kuris užsitęsė 13 mėn., jam pasibaigus ji yra absoliučiai fantastiška - tas slyvų skonis ir aromatas... Nereikia jai jokio cukraus, nei ko kito. O kokios skanios slyvos... Pasaka. Būtinai parodysiu, kai nusistovės ir praskaidrės.

Tvarkydama supratau, kad rimtai apsikvailinau, nes Kalėdos ant slenksčio, o aš turiu vos kelis lašelius Kalėdinės užpiltinės. Praeitą žiemą reikėjo paruošti naujas atsargas, o aš pamiršau. Liūdna. Paruošiau naują stiklainį, kad sekančios Kalėdos būtų teisingos ir pagal tradiciją.
Užtat labai pradžiugino šermukšnių užpiltinė. Nors ji tik vos dvejus metus stovi ir jai dar toloka iki tobulybės, bet jau galima pajusti, kad grieko vertas dalykas bus.
Vyšninė irgi visai maloni pasidarė, patamsėjo, suminkštėjo. 1,5 metų geras laikas. Apie ką gi aš čia... Aha, apie blogus įpročius turėjo būti...

Taigi, turėdama (anot mano mamos) labai blogą įprotį vakare prie arbatos išgerti maža taurelė užpiltinės ar konjako, šiandien (pirmo šios savaitės pirmadienio proga pasibaigusios Lietuviškos virtuvės savaitės proga) gundysiu jus spanguoline. Na gal kol kas ir nesusigundysite, nes tikrai vaizdelis nekoks, bet po kiek laiko (kiekvienas sprendžia apie kitus pagal save), kai ji taps panaši į užpiltinę, o ne skystą spanguolių uogienę, esu tikra, kad neatsisakysite paragauti...

Spanguolių trauktines gamina ir kitose šalyse, bet kažkaip visiems sutiktiems nelietuviams, kurie nors viena akimi matė Lietuva (kartais tik lauktuvių pavidalu), spanguolių užpiltinės iš karto asocijuojasi su lietuviška „Bobeline“. Nežinau, kaip gamina „Bobeline“, bet manau mano spanguolinė tikrai nebus blogesnė, o gal net geresnė.

Užpiltines visuomet gaminu pagal gana klasišką procedūrą – vaisius užpilu apie 70% alkoholiu (apie tai, kaip ir kodėl skaityti čia), palaikau, paragauju ir tik po to svarstau saldinimo klausymą. Šiemet nutariau išbandyti kažkur matytą būdą su vaisių smulkinimu. Pažiūrėsiu, ar būdas vertas dėmesio. Nuotraukoje yra šeštadienį pradėta gaminti spanguolinė, o tikriau tik pertrintos uogos su buteliu degtinės. Paaiškėjo, kad namuose baigėsi spiritas (čia per tą neplanuotą Kalėdinį gėrimą). Rytoj busiu arti alkoholinės urmo bazės, tai nusipirksiu.

* Vaistinėlė – XVIII-XIX amžių dvaruose ir rūmuose buvo tokia vieta, kurioje šeimininkė laikė visokiausius antpilus, užpiltinės ir panašius žolelių vaistus. Nors dabar jau XXI amžius ir aš negyvenu dvare, vis dėlto turiu savo virtuvėje nedidelę vaistinėlę, kurioje gyvena visokie linksminantys gėrimai.


Taigi, jei nenorite tapti alkoholikais priklausomais nuo šito gėrio, jokių būdų neimkite:

3 stikl. spanguolių
2 stikl. 40% degtinės
1 stikl. 96% spirito
cukraus pagal skonį (apie 0,5-1 stikl.)
vanilės ankšties (nebūtina, be jos irgi labai skanu)

Nesmulkinkite spanguolių smulkintuvu, neužpilkite jų degtine ir spiritu ir nepalykite 1-2 mėnesiams tamsioje vietoje. Po to nekoškite ir neišspauskite, nevirkite minimaliame vandens kiekyje cukraus sirupo, beveik šaltu sirupu nesaldinkite (pagal jūsų skonį) užpiltinės ir neslėpkite jos tamsiausiame spintos kampe dar kokiems 3-5 mėnesiams, per kuriuos ji gražiai nusistovės, praskaidrės ir suminkštės. Jokių būdų to nedarykite, jums to nereikia.

2010 m. lapkričio 26 d., penktadienis

180 dienų ir vienas hamburgeris - Sally Davies projektas „McDonalds Happy Meal”

Šį įrašą dedikuoju McDonalds (ir kitų panašių užeigų) lankytojams.

Niujorke gyvenanti fotografe Sally Davies įgyvendino projektą, kurio tikslas buvo pažiūrėti, kuo per 180 dienų taps hamburgeris iš McDonalds Happy Meal rinkinio ir bulvytės fri. Fotografe laikė nepridengtą hamburgerį ir bulvytes kambario temperatūroje ir kiekvieną dieną fotografavo. Nuotraukas galima pamatyti jos albume Flickre, bet jos labai nuobodžios – koks hamburgeris buvo, toks ir liko, tik šiek tiek suakmenėjo – jokių pelėsių, jokio puvimo. Štai čia yra interviu su Sally, ji parodo jos eksperimento "žvaigždę".

Galima palyginti: 1 diena ir 180 diena.

O čia galima pamatyti, kaip cheesburgeris elgiasi druskos rūgštyje. Eksperimento autorius chemijos profesorius Martyn Poliakoff iš Nottinghamo Universiteto.

Tikras „laimingas maistas“...

2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

Dovanos ir metų atradimas – šokoladinis avokadų musas

Pirmiausia norėčiau jūsų paprašyti dovanų. Kuo daugiau dovanų.
Kaip jau turbūt pastebėjote, daugumoje tinklaraščių pasirodė akcijos „Kalėdų stebuklas“ skydeliai. Toks skydelis yra ir pas mane. Nutariau, kad rinksiu pinigus dėlionėms. Bet be jūsų nieko nebus. Todėl ir prašau visų mano svečių – netingėkite, paspauskite skydelį.
Padovanokime vaikams kuo daugiau dovanų! Ačiū!

Norėdama padėkoti už pagalbą, renkant pinigus dovanoms, siūlau „
paragautiavokadų šokoladinį kremą, kuris man yra šių metų atradimas. Žinokite, niekada gyvenime nepagalvočiau, kad avokado ir šokolado derinys gali būti toks fantastiškas. Idėja išgirdau kažkurioje laidoje, tai net nebuvo receptas,o tik laisva informacija, kad iš avokado gamina šokoladinį musą. Informacija įkrito į atmintį su geležiniu įsitikinimu, kad būtinai turiu tai išbandyti. Po kiek laiko (kažkur pavasarį) reikėjo greitai reanimuoti vieną avokadą, guakamolė jo buvo per mažai, salotų nenorėjau ir tuomet prisiminiau jau kiek pamirštą idėją.

Rezultatas nerealiai nustebino. Niekada gyvenime nepasakyčiau, kad šiame švelniame, tirštame, puriame kreme nėra jokių kiaušinių. Be to gaminamas vos kelias minutes – tikras fenomenas!

Pirma porcija kremo buvo paprasčiausią – minimumas ingredientų. Antroje ir trečioje porcijoje kiek padidinau komponentų skaičių. Musas tapo puresnis ir dar skanesnis. Apie jo teigiamą poveikį organizmui net nieko nesakysiu – šiandien turbūt jau visi yra girdėję, koks gėris yra avokadas ir kad Meksikoje jau tūkstantmečius juo maitina pačius mažiausius vaikučius.O šokoladas? Juk tai grynas optimizmas!

Žodžiu, būtinai turite jį paragauti.

Taigi norint paragauti tai, kas man buvo metų atradimas, reikia paimti (ingredientų kiekį reguliuokite pagal skonį):


Variantui mini (buvau jį pagaminusi specialiai 4 ingredientų savaitei, bet nespėjau įdėti)
1 sunokusį avokadą (turi būti minkštas lyg sviestas) paimkite:
2 a.š. geros kakavos miltelių (ne gėrimo, o būtent nesaldžių miltelių)
klevo sirupo arba cukraus (bet kurios rūšies, labai tinka muskovado) arba medaus pagal skonį
žiupsnelį druskos

Sudėkite visus ingredientus į smulkintuvo indą, sumalkite iki vientisos masės. Paragaukite, jei kurio komponento buvo per mažai, pakoreguokite.

Variantui maxi paimkite:
1 sunokusį avokadą (turi būti minkštas lyg sviestas)
1 a.š. geros kakavos miltelių (ne gėrimo, o būtent nesaldžių miltelių)
20 g juodo šokolado (min. 70%)
klevo sirupo arba cukraus (bet kurios rūšies, labai tinka muskovado) arba medaus pagal skonį
žiupsnelį druskos
riebios grietinėlės (virš 22%) (turi būti šalta)

Prieskoniai ar aromatizatoriai pagal skonį ir fantaziją (nebūtina – grynai šokoladinė versija irgi yra labai skani):
alkoholinė versija: reikia įpilti šiek tiek kvapnaus alkoholio pvz. whisky, romo, konjako ir t.t.,
- vyšninė versija: įpilti šiek tiek vyšninės ir įdėti „girtų“ vyšnių;
- mėtinė versija: reikia pagardinti mėtų likeriu arba sirupu;
- apelsininę versiją: reikia įdėti smulkiai tarkuotos apelsinų žievelės ir įpilti šiek tiek sulčių arba/ir apelsinų likerio pvz. Cointreau;
- kavos versija: įpilti šiek tiek labai stiprios kavos arba/ir kavos likerio
- pikantiška versija: įdėti šiek tiek čili pipirų miltelių arba labai smulkiai supjaustyto čili pipiriuko
- prieskoninė versija: skirtingi prieskoniai – cinamonas, imbiero gabaliukai, kardamonas ir t.t.

Šokoladą ištirpdykite mažame grietinėles kiekyje. Sudėkite visus ingredientus į smulkintuvo indą, įpilkite šiek tiek šaltos grietinėlės, sumalkite iki vientisos masės. Paragaukite, pakoreguokite skonį. Konsistenciją reguliuokite šalta grietinėle.

Pastaba:
- nepamirškite, kad avokadas yra gana kaloringas

2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

Gyvenimas lyg TGV ir tinginių balandėliai

Šiais sušio, pastos, curry ir panašių egzotinių patiekalų laikais tapo kažkiek nemadinga valgyti tai, ką ruošdavo mums mūsų mamos arba močiutės. Tik kartais viešėdami pas mamą galime tyliai pasimėgauti vienu kitu balandeliu ar cepelinu. Kodėl negaminame? Pernelyg sudėtinga, pernelyg daug laiko, pernelyg daug darbo...

Nors viena iš mano svajonių slepiasi po kodiniu pavadinimu „slow life“, kol kas nesu kitokia negu 99% mano pažįstamų ir mano gyvenimas nuolat vis kažkur skuba lyg prancūziškas TGV traukinys... Vos prasideda metai, o jau vėl reikia kepti meduolius ir puošti kalėdinę eglutę. Šiandien noriu su jumis pasidalinti vienu iš receptų, priklausančių kategorijai „mažai darbo, tinka juodai deinai“.

Tinginių balandėliai yra tokie pat skanūs, kaip mamos gaminti balandėliai, tik daug greitesni ir paprastesni, nes nereikia terliotis su kopūstų lapais. Skonis klasikinis. Todėl drįstų teigti, kad jei tik mėgstate balandėlius, šitie jums tikrai patiks.

„Balandėliai“ buvo gaminti Oranžiniai savaitei, bet taip ir nespėjau juos įdėti.


Tinginių balandėliams reikės:

0,5 vidutinio dydžio kopūstų gūžės
0,5 kg maltos mėsos (kiaulienos arba kiaulienos ir jautienos mišinio)
100 g nevirtų ryžių (1 maišelis)
1-2 svogūnų
1 morkos
2 kiaušinių
druskos, juodųjų pipirų
pomidorų pastos
sultinio arba vandens
krapų (nebūtina)
grietinės (nebūtina)*

Ryžius išvirti ir išmaišyti su mėsa, kiaušiniais bei smulkiai supjaustytu 1 svogūnu. Pagardinti druska ir pipirais. Kopūstą smulkiai supjaustyti (palikti kelis lapus) ir sumaišyti su mėsos masę. Formuoti cepelino dydžio kotletus ir apskrudinti juos ant gerai įkaitintos keptuvės.
Puodo dugną iškloti kopūstų lapais. Morką sutrinti ant burokėlių tarkos, likusi svogūną supjaustyti. Į puodą ant kopūstų sluoksniais dėti „balandėlius“, svogūną, morkas ir krapus. Viska pridengti 1-2 kopūstų lapais. Atskirai sumaišyti sultinį arba vandenį su pomidorų pasta. Padažu užpilti „balandėlius“. Troškinti apie 40 minučių.


* Kai kurie žmonės neįsivaizduoja sau balandėlių be pomidorų ir grietinės padažo, tuomet arčiau troškinimo pabaigos į puodą reikia įpilti grietinės ir karšto padažo iš puodo mišinį. Jei mėgstate tirštą padažą, galite į tą mišinį įdėti šiek tiek miltų.

Pastaba:
Šie „balandėliai“ puikiai atlaiko šaldymą. Jei planuojate tai padaryti, tai palikite daugiau laisvų kopūstų lapų ir paruoškite daugiau padažo, kad po to užtektų visoms porcijoms.

2010 m. spalio 25 d., pirmadienis

Čočková polévka s párkiem arba lęšių sriuba su dešrelėmis

Kaip gera yra pagaliau grįžti prie savo mielų puodų ir keptuvių. Tikrai jų pasiilgau. Taip pat labai pasiilgau normalaus gyvenimo, pokalbių su mėsininkų, su daržovių pardavėja, „52 skanių savaičių“, savo fotelio ir puodelio su linksmomis gėlytėmis. Gera yra grįžti namo.
Vakar beveik visą dieną ilsėjausi virtuvėje ir pabandžiau įšokti į beveik nuvažiuojantį Čekiškos virtuvės traukinį. Kartu pasiėmiau labai skanią lęšių sriubą, marinuotas dešrelės – utopencus, marinuotą hermeliną ir guliašą. Nežinau ar spėsiu viskuo pasidalinti, bet buvo labai skanu. Man labai patinka Čekiška virtuvė, ji yra tokia jauki.

Pradėsiu nuo sriubos. Linksmai ir kiek juokingai skambanti „Čočková polevka“ kaip visada buvo labai skani. Net nežinau, kiek kartu ji jau buvo gaminta, kiek variantų buvo išbandyta, bet galiu pasakyti, jog nei karto nenuvylė. Sriuba yra labai rudeninė-žieminė – tiršta, soti, šildanti, nors šiek tiek neišvaizdi. Receptą kažkada gavau iš mano draugės, kuri jį rado žurnale "Česká kuchyně" (2007/1).


Sriubai reikės (receptas su mano pakeitimais, labiau pritaikytas prie klasikinio šios sriubos varianto, žemiau visi komentarai):

2 morkų
1 poro arba lapinio saliero koto
2-3 Frankfurto dešrelių* (a la Medžiotojų)
1 v.š. sviesto
1 v.š. 30% pomidorų pastos
1 v.š. grietinės arba riebaus tiršto jogurto
0,5 stikl. žalių lęšių (kiti netinka, nes greitai praranda formą)
druskos, juodųjų pipirų
1-1,5 a.š. saldžios paprikos
labai mažo žiupsnelio Kajeno pipirų arba aitriosios paprikos
1 a.š. garsyčių
petražolių lapų pabarstymui.

Lęšius išvirkite beveik iki minkštumo. Nukoškite.
Kol verda lęšiai, supjaustykite griežinėliais morkas, porą ir dešreles ir apkepinkite viską svieste. Įberkite papriką, išmaišykite ir po kelių sekundžių, vos tik pasijus paprikos aromatas (ilgiau nelaikykite, nes paprika taps karti), įdėkite pomidorų pastą, pakepinkite apie 1 minutę, įdėkite grietinę ir įpilkite šiek tiek (apie 100 ml) vandens, patroškinkite apie 10 min. Įdėkite lęšius, įpilkite apie 750 ml vandens**, užvirinkite, paragaukite, įberkite druskos ir pipirų ir virkite dar apie 10 min. arba, kol suminkštės morkos. Po to išjunkite, įdėkite garstyčias ir leiskite sriubai kokias 10 min. „pailsėti“.

Pastabos:
* Čekijoje teko valgyti sriubą su tokiomis gana intensyviai paskanintomis dešrelėmis, jų konsistencija ir skonis nebuvo panašus į mums gerai žinomų dešrelių. Todėl Lenkijoje perku šaltai rūkytas Franfurto dešreles („franfurterki“), Lietuvoje imčiau medžiotojų dešreles arba geros kokybės (ar būna tokių?) įprastas dešreles ar tiesiog dešrą.

Frankfurterki, plonos, ilgis apie 15-17 cm.

**Vandens kiekį galite reguliuoti priklausomai, nuo norimo sriubos tirštumo – tik nepamirškite, jog kuo daugiau vandens pilate, tuo mažesnė yra skonio koncentracija, jei norėsite įpilti daugiau vandens, reikia padidinti prieskonių kiekį.

Variantai:
- sriuba gaminama su poru skiriasi nuo sriubos su lapiniu salieru, iš vienos pusės aišku skonis, o iš kitos pusės konsistencija - lapinis salieras lieka traškus ir tai suteikia sriubai papildomą įdomią gaidelę (šis variantas man labiau patinka).
- galima gaminti be grietinės, tuomet sriuba atrodo gražiau, bet nėra tokia kreminė.
- galima nedėti garstyčių (nors čia jau nebus čekiška sriuba) ir įdėti šiek tiek smulkiai supjaustyto česnako.

Įvesti pakeitimai:
Originaliame recepte iš žurnalo buvo poras, be jokios galimybės keisti jį salieru. Be to buvo 0,5 a.š. paprikos ir 1 a.š. curry miltelių, išmečiau curry miltelius (netiko jie man prie klasikos, o ir skonis kažkaip ne tas buvo) ir padidinau paprikos kiekį.

2010 m. spalio 24 d., sekmadienis

Nuo pajūrio iki kalnų...

Paskutiniuoju metu gyvenimas buvo labai įtemptas ir teko padaryti daug kilometrų iš vieno šalies krašto iki kito. Seniai tiek mažai nemiegojau ir taip greitai negyvenau. Planuota (ir šiek tiek išsvajota) antra kelionė į Prahą taip ir liko svajonėse. Vietoj jos buvo Baltijos jūra ir Tatrai.

Vietoj Prahos praleidau beveik savaitę pajūryje mažame miestelyje Ustronie Morskie netoli Kolobžego. Darbo buvo daug, todėl jūrą mačiau vos trys kartus po kokį pusvalandį. Užtat galėjau aplankyti gana daug skirtingų užeigų ir užeigėlių. Tradiciškai (kaip ir nenorėčiau to rašyti) labai nusivyliau. Na nėra lenkiškame pajūryje, kur skaniai pavalgyti. Tai yra Trimiestyje žinoma yra geros vietos, bet toliau, mažesniuose miesteliuose glūduma... Toks įspūdis, kad nėra jokios kulinarinės kultūros, jokių vietinių patiekalų, o vien tik paniruotos žuvis iš viso pasaulio (ne, Baltijos jūroje jau nebėra žuvies, todėl reikia valgyti importuota), picos ar dienos pietus su nemirtingais sultiniu, pomidoriene ir žureku, kurie visoje beveik 40 milijonus gyventojų turinčioje šalyje yra tokie pat (aha, sultinys būtinai su ilgais spagečiais, lyg tai normalių smulkių vermišelių nebūtų). O juk pajūrio regiono virtuvė nerealiai turtinga ir skani. Kur visa tai? Toks jausmas, kad pajūryje tarp visų su svečiais ir turistais dirbančių įmonių ir žmonių yra akmeninis įsitikinimas „Turistas – idiotas. Ir už š... sumokės“. Ir visiškai nesvarbu ar tai nebrangus baras, ar koks nors super hiper restoranas. Teko lankytis visokiai piniginei pritaikytuose vietose. Ar jums ateitų į galvą mintis, kad pajūryje, kur kiekvienoje užeigoje yra siūlomi žuvies patiekalai, neįmanoma rasti žuvienės? Ne, ne geros žuvienės, o kokios nors žuvienės... O vis dėl to taip yra. Per tas kelias dienas radau ir suvalgiau tik vieną žuvienę – labai skanią, nors ir netradicinę, a la prancuzišką. Trūksta ne tik kokybės ir gerų ingredientų, bet labiausiai turbūt trūksta savo kultūros ir tradicijų gerbimo. Susidarė įspūdis, kad kultūra yra, bet ji yra uždaryta kažkur muziejuose, parodoma folkloro festivalių metu, o kasdieniame gyvenime "picos" ir "vegeta". Liūdna.

Nuotrauka iš Vikipedijos.

Palinksmėjo kitame šalies krašte – kalnuose. Va, ten moka uždirbti pinigus iš turistų ir padaryti taip, kad turistas ne tik išleistų „aukso puodą“, bet ir liktų laimingas, kad tą „aukso puodą“ išleido, atvažiuotų vėl bei rekomenduotų vietą kitiems. Šį kartą beveik savaitei likimas mane metė į lenkiškų Tatrų sostinę – Zakopanę. Šiaip tai aš labai nemėgstu šio miesto. Minios žmonių ir nereali komercija. Vietiniai tik ir žiūri, kaip čia dar daugiau „dutkių“ (pinigų) užsidirbti. Bet kaip ten bebūtų, kalnuose gerai maitina. Ne tik Tatruose, bet ir kitur – Pieninuose, Beskiduose. Visur arkliuku yra vietinis tradicinis maistas - geležinis kiekvieno meniu elementas raugintų kopūstų sriuba – kwasnica, vietiniai sūriai skirtingose konfigūracijose, aviena arba upėtakiai. Tiesa sakant, turbūt ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti, kiek kartų per keliolika metų teko neskaniai valgyti kalnuose. Aišku, dažnai būna taip, kad maistas nėra kažkoks stulbinantis, bet visada jis yra bent jau teisingas, skanus ir iš gana neblogų ingredientų.
Todėl, jei tik kada nors norėsite važiuoti į Lenkiją su tikslu „graži vaizdai + skanus maistas“ vienareikšmiai rinkitės kalnus, nesvarbu kuriuos – jų Lenkijoje daug ir jie visi labai gražūs, o maistas tikrai jūsų nenuvils (jei žinoma nesilaikote dietos, nevalgysite picų ir neieškosite tarp padoraus ir sotaus kalniečių maisto kokių nors jūros gerybių ar panašių dalykų).

2010 m. rugsėjo 21 d., antradienis

Aš noriu į TOKĮ turgų!

Ką daro žmogus, kuris po beveik savaitės be Interneto pagaliau atgavo ryšį su pasaulių? Teisingai. Skaito paštą. O po to apimtas grandininės reakcijos (o kokios jos pavojingos žino net maži vaikai) įkyšą nosį į Youtube... Aha... Jūs mane supratote... Aš vis dar ten... Užtat radau labai fainą turgų. Patys pažiūrėkite...




2010 m. rugpjūčio 2 d., pirmadienis

Atvirukas iš kelionės: Praha

Ar keliaudami jūs dar siunčiate atvirukus? Ar ši graži tradicija visiškai mirė? Pastebėjau, kad net per dideles šventes – Kalėdas ar Velykas galima tikėtis atviruko nebent iš senutės tetos, kuri vis dar netingi nusipirkti atvirukus, parašyti sveikinimus, nueiti į paštą... Girdėjau daug pasiaiškinimų nuo „nėra laiko“, „tai senamadiška, reikia būti šiuolaikiškam“, „atvirukai pernelyg sudėtinga“ iki banalaus „tiek daug pinigų“... Greičiau yra išsiųsti tą patį neasmenišką eileraštuką visiems mobiliojo telefono atmintyje esantiems žmonėms ir jaustis, kad pareiga išpildyta. Taip paprasčiau. Bet ar geriau?
Pripažįstu, kad ir aš pati daug metų galvojau, jog „neturiu laiko atvirukams“, man paprasčiau buvo padaryti kompiuterinį atviruką ir išsiųsti jį el. paštu. O po to susimąsčiau... Ar mano sveikinimai išsiųsti miniai žmonių yra tikrai nuoširdūs ar tik „visi siunčia, taip reikia, kad nepagalvotų, jog pamiršau ir pan.“, ar žmogus pajus, kad siųsdama sveikinimus galvojau būtent apie jį? Ar man yra malonu gauti tokias neasmeniškas žinutes, apie kurias žinau, kad autorius siusdamas negalvojo apie mane? Nutariau pasitaisyti ir jau kelerius metus stengiuosi pasidalinti savo dėmesiu su artimaisiais. Kartais tų atvirukų būna daugiau, kartais vos keli, bet kiekvienas yra asmeniškas ir nuoširdus. Tikiuosi, kad man nors šiek tiek pavyks atgaivinti šią gražią bei malonią tradiciją ir neleisti jai dingsti iš mano bei mano artimųjų gyvenimo.

Šis atvirukas yra pavėluotas. Kaip kartais būna – nusiperkame atvirukus, parašome sveikinimus, bet taip ir neišsiunčiame, o grįžę namo asmeniškai išdaliname draugams ir šeimynai (aha, man taip irgi buvo). Šį kartą priežastis yra banali – paskubomis sukrautame lagamine neradau laido aparatui, kuriuo pagalba galėčiau perkelti nuotraukas į kompiuterį. Todėl visi atvirukai atkeliavo namo ir dabar bandysiu juos jums įteikti ir pasidalinti su jumis keliomis gražiomis akimirkomis iš alaus bei guliašo šalies.

Per tas kelias dienas kurias praleidau Prahoje stengiausi nematyti minių turistų, pajusti kuo daugiau vietinių skonių, aplankyti senas vietas ir atrasti naujas. Neviskas patiko, kai kurios alaus rūšys pasirodė „skystokos“, o kai kurios buvo būtent tai, ko reikėjo. Kas nei karto nenuvylė, tai guliašai virti aluje. Visur, kur tik ragavau, jie buvo fantastiški. Labai pradžiugino faktas, kad mano gaminamas a la čekiškas guliašas (iki šiol taip jį vadinau), gali būti laisvai vadinamas čekišku, be jokių „a la“ ar panašių „fantazija į temą“.

2010 m. liepos 13 d., antradienis

Atsisveikinimas su braškėmis arba braškių užkandžiai

Šiemet braškių sezonas buvo nerealiai ilgas ir nerealiai kuklus. Pirmos vietinės skanios, kvepiančios braškės pasirodė jau balandžio pabaigoje (pačios tikriausios ir už žmonišką kainą – 9,90 zl/kg, birželį kaina buvo jau apie 3-4 zl/kg). Bet kažkaip nedaug tų braškių į mano rankas pateko. Vis darbas, darbas. Nebuvo nei jėgų, nei laiko ruošti braškių atsargas žiemai. Su ašarėle galvoju apie prieš metus vykusį braškinį šėlsmą. Šie metai buvo labai kuklūs – vos keli indeliai šaldiklyje, keliolika stiklainiukų uogienės ir du buteliukai braškių acto. Atsisveikinimas irgi atitinka sezono nuotaiką.

Braškės su sūriu su mėlynais mėlynaisiais pelėsiais ir balzaminiu actu

Kadangi nesu didelė saldumo mėgėja, tai ir braškes dažniausiai valgau ne su cukrumi, o su skirtingais nesaldžiais priedais. Mama tokiais atvejais tik nusišypso taip šiltai, šiltai ir pasako: „Na taip, tu ir vaikystėje valgei šokoladą su raugintais agurkais...“ :)
Taigi jei nebijote keistų žvilgsnių (nors nieko tokio aš jums ir nesiūlysiu, gryną klasiką) ir norite paragauti kažko kito, labai rekomenduoju paeksperimentuoti su braškėmis. Pernai mano atradimas buvo braškinis gaspacho ir tai, kokia gera pora yra braškės ir krapai. Šiemet braškinių atradimų nebuvo, bet tai nesvarbu – juk tiek turiu atrastų derinių.

Braškės su balzaminiu actu ir šviežiai maltais juodaisiais pipirais

Man labiausiai patinka šitie deriniai (juos net receptais nepavadinsi), kurie puikiai tinka prie taurelės vyno ir malonaus pokalbio šiltą vasaros vakarą:
1. balzaminis actas ir šviežiai malti (!) juodieji pipirai, kartais šiek tiek šviežių čili pipirų arba imbiero - leisti keliolika minučių pasimarinuoti
2. sūris su mėlynaisiais arba kitais pelėsiais ir balzaminis actas
3. švieži bazilikai arba kitos žolelės ir balzaminis actas - leisti keliolika minučių pasimarinuoti.

Greitas braškių actas


2010 m. balandžio 19 d., pirmadienis

Nugarinė pieno ir krienų padaže tiesiai iš Radvilų virtuvės

Nežinau, kaip jums, bet man geriausias vaistas nuo depresijos ir liūdesio yra namų tvarkymas. Kai rankos dirba, o akys mato, kaip iš bardako lyg Afroditė iš jūros putų gimsta gražiai sutvarkyta, šviežia ir maloni aplinka. Visi daiktai savo vietose, jokių dulkių, maloniai kvepia švara :) Šiandien iššveičiau virtuvę – sąžiningai, nuo pat lubų, įskaitant šviestuvą ir radiatorių. Keista, bet per tą laiką, kol aš nepakeldama galvos tvarkiau virtuvę, kažkas iššveitė už lango esantį pasaulį – ryte buvo niūru ir tamsu, po to atėjo pirma pavasarinė audra su griaustiniu ir žaibais, o dabar šilta saulutė glosto šaligatvius ir po balkono žydinčias tulpes, kiaulpenės vėl pradėjo linksmai šypsotis, o pro langą sklinda lengvas, vos juntamas obelų žiedų aromatas... Vienareikšmiai sutvarkyti namai ir atgaivintas pasaulis – tai geriausias vaistas nuo bet kokios depresijos. Labai rekomenduoju!

Vakar specialiai Pieno produktų savaitei pagaminau Nugarinę troškintą pieno ir krienų padaže. Receptą radau knygoje „Radvilų virtuvė“ (Danuta i Henryk Dębscy, „Kuchnia Radziwiłłów“) ir pasidarė smalsu, kas gi čia gausis, kai tą mėsą taip piene yra troškinama... Paragavus paaiškėjo, kad Radvilai valgė labai skaniai. Patiekalas be jokių fantazijų, neįtikėtinai paprastas ir kartu toks gana senoviškas, tradicinis. Vienareikšmiai nutarėme, kad lieka mūsų meniu.


Norint „užsukti“ pas Radvilus, reikės paimti:

apie 1 kg nugarinės
apie 150 g krienų (arba pagal skonį, jei krienai naminiai)
apie 1,5-2 stikl. pieno + kažkiek dapilti, jei labai greitai išgaruos (be to galutinis kiekis priklauso nuo puodo, kuriame troškinsime dydžio)
3 žalius kiaušinių trynius
Sviesto apkepinimui
Druskos
Juodųjų pipirų

Nugarinę įtrinti druska ir pipirais (galima palaikyti kelias valandas), apskrudinti svieste, įpilti pieną, pridėti krienus ir ant mažos, mažos ugnies troškinti apie 1,5-2 val., kol mėsa bus minkšta. Kas kurį laiką reikia patikrinti, ar neišgaravo pienas. Kai mėsa bus minkšta, reikia ją išimti ir laikyti šiltai. Ant puodo su verdančiu vandeniu pastatyti dubenį su tryniais ir pradėti juos plakti mažais kiekiais įpilant padažą, kuriame troškinosi mėsa. Kai padažas kiek sutirštės, galima plonai supjaustyti mėsą ir kviesti namiškius valgyti :)

Pastabos:
- manau, kad labai skanu bus, jei vietoj nugarinės paimtumėme kalakutieną arba triušieną, kitą kartą specialiai nusipirksiu,
- padažą gaminau ir su kiaušiniais ir be kiaušinių. Kadangi aš nelabai mėgstu tirštinti sriubas ar padažus kiaušiniais (kažkaip jaučiu tą kiaušinių skonį ir yra jau ne tas), tai man kiek labiau patinka be kiaušinių, tiesiog palaukiu, kol padažas virdamas sutirštėja ir tiek.

Raskite 10 skirtumų :)

Sveiki!
Štai toks vaizdelis yra už mano lango :)

Pamažu bandau grįžti į virtualų gyvenimą. Juk prasidėjo nauji kulinariniai metai. Reikia padaryti išvadas (jaučiu, juodai atrodys tas mano balansas), surašyti planus (gal tai padės juos įgyvendinti ;)).

O kol kas linkiu visiems gero pavasario!

2010 m. vasario 5 d., penktadienis

Receptų archyvavimas

Šiandien praleidau gerą pusvalandį ieškodama konkretaus recepto, kuris 100% turi būti mano „archyve“, bet taip ir neradau... Norėjau pasižiūrėti autorės bloge, bet paaiškėjo, kad autorė pašalino savo dienoraštį. Supratau, kad toliau taip negali būti ir reikia pagaliau padaryti tvarką.

Dabar turimi receptai yra:
1) atskiruose doc ir pdf bylose, skirtinguose teminėse kataloguose
„+“
- viskas yra kietajame diske ir bet kada galima naudotis;
„-“
- nepatogu, ieškant kažkokio nekonkretaus recepto reikia atidaryti ir peržiūrėti kelioliką/keliasdešimt bylų... baisiai daug laiko ir užknisa.
- jei vienas receptas atitinka kelioms kategorijoms, tai tą pačią bylą reikėtų turėti keliuose kataloguose - „akmens amžius“ :(

2) naršyklės „favorites“
„+“
- jokio darbo – pertempi nuorodą į atitinkamą katalogą „favorites“ ir tiek;
- norint peržiūrėti, paspaudžiu „open all“ ir uždarinėdama „tab'us“ greitai randu ką reikia
„-“
- jei autorius pašalina šaltinį, tai lieka tik prisiminimas apie gerą receptą.

3) uždarame dienoraštyje Internete
„+“
- greitai ir paprasta;
- veikia „copy/paste“;
- galima žymas grupuoti į skirtingas kategorijas (pvz. Blogger sistemoje);
- patogi ir greita paieška – ieškomi receptai/įrašai parodomi vienas po kito, telieka tik paskrolinti;
„-“
- Internete, o ne kompe;
- darant „copy/paste“ nekopijuoja nuotraukų o tik nuorodas į jas, todėl jei autorius pašalino savo dienoraštį/svetainę/šaltinį, nuotrauką iš mano archyvo dingsta (čia pagrindinis minusas, dėl šito metodas netinka). Variantas „save as...“ po vieną nuotrauką netinka – kai kuriuose „master class“ įrašuose būna po kelioliką ar net keliasdešimt nuotraukų – čia viso gyvenimo neužteks ;)

3) Thunderbird RSS skaityklėje
„+“
- be pastangų galima archyvuoti – užtenka paspausti „Archyvuoti“
- yra etiketės, nelabai patogios, bet yra
„-“
- veikia tik dienoraščių su RSS kanalais atveju, negalima įdėti jokio teksto iš kitur
- kai kurie dienoraščių autoriai neleidžia skaityti viso įrašo per RSS

O dabar svarbiausia dalis - svajonė :)
Idealas būtų toks „blogas“ tik kietajame diske. Būtinai turi veikti „copy/paste“ nuotraukų iš Interneto t.y. kopijuoju tekstą su nuotraukomis ir įklijuoju į programos „langą“, paspaudžiu „save“ ir viskas yra pilnai kietajame diske ;) Be to žinoma turi būti etiketės, kad galima būtų vieną tekstą ieškoti pagal skirtingas užklausas ir turėti jį skirtingose kategorijose.

Gal girdėjote apie ką nors panašaus? Gal yra kokios duomenų bazės, kurias galima būtų pritaikyti?

Programavimas ar duomenų bazės kūrimas nuo nulio kaip sprendimas netinka – nėra nei laiko, nei jėgų, nei noro mokytis ;)

Pasidalinkite mintimis ir savo sprendimais. Net jei ir 100% neišpildys svajonės, tai gal padės pagerinti situaciją, arba pravers kitiems.

Ačiū, kad perskaitėt tiek daug raidžių ;)

2010 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Valio! Laisvė! Arba kepenėlių paštetas su vynu (bazinis receptas)

Pagaliau laisvė... Paskutinis mėnuo buvo toks... na tooooks... žodžiu toks, kad jau seniai pamiršau, jog neseniai buvo Kalėdos, Naujieji ir išviso namuose stovėjo papuošta eglutė. Mano metų pradžia visada yra gana darbinga, bet tokios nebuvo jau kokie 6 metai... Pagaliau baigiau, atidaviau darbus ir jau visą pusdienį esu laisva. Nežinau kiek daug bus tos laimės (iki pirmadienio tai tikrai), todėl kuo greičiau reikėjo šį reikalą atšvęsti ;) Nutariau, kad mano šventimas susidės iš gero filmo, taurės gero vyno ir ko nors skanaus prie to vyno. O kadangi rekomenduojama skubėti lėtai, tai lėtai, grožėdamasi saule ir baltu pasauliu nuėjau į parduotuvės, kur paplepėjau su mėsininku, daržovių pardavėjais, pusvalandį praleidau kosmetinių prekių parduotuvėje ir su pilna kuprine visokiausių skanėstų ramiai grįžau namo. Gera yra taip pristabdyti arklius ir vėl pastebėti, koks gi gražus yra tas mūsų gyvenimas!

Grįžusi greitai pagaminau kelis dubenėlius kalakutų kepenėlių pašteto su baltu vynu, kurį labai rekomenduoju, jei reikia greitai paruošti kokį užkandį. Minimumas judesių, vos keli ingredientai. Ko gi dar reikia. Šį receptą vadinu baziniu, nes jį be jokių papildomų pastangų galima praturtinti pvz. žolelėmis ar kaparėliais arba dar kokiais kitais džiovintais pomidorais ir gauti visai naują užkandį. Pateikti irgi galima skirtingai – galima ant crostini, galima įdaryti sluoksniuotos tešlos krepšelius arba profitrolius.


Šiam paštetui reikės:
500 g kalakutų kepenėlių (galima ir vištų)
250 ml balto vyno
1 svogūno
200 g sviesto (galima kiek mažiau)
druskos,
juodųjų pipirų
sviesto ir šviežių čiobrelio lapelių papuošimui

Kepenėlius nuplauti, pašalinti visus nereikalingus elementus, supjaustyti, užpilti vynu, pridėti supjaustytą svogūną. Virti apie 20 min. Dar šiltą masę kartu su vyno padažu įdėti į blenderį, pasūdyti, papipirinti ir sutrinti iki vientisos masės. Miksuojant įpilti sviestą. Paštetas turi būti minkštos aksominės konsistencijos. Masę įdėti į dubenėlius, užpilti sviestu, papuošti čiobrelio lapeliais ir kelioms valandoms įdėti į šaldytuvą.

2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Apie tai, kaip žmonės tolimais 1957 m. įsivaizdavo 2000-tųjų virtuvę

Kuo daugiau darbo ir mažiau laiko, tuo daugiau skirtingų sumanymų ir idėjų galvoje. Ir viską norėčiau dabar nedelsiant realizuoti. Bet su darbiniais deadlinais nepadiskutuosi, o jei nespėsiu, tai net nenoriu apie tai galvoti. Žūtbūt privalau suspėti. Nieko negaminu, tuštinu šaldiklyje esančias atsargas ir duodu uždirbti šalia esančiam vietnamietiškos virtuvės restoranėliui (kai stambinu, ten dirbantys vaikinai jau mane atpažįsta iš balso ir be eilės priima užsakymą – mat esu gera kliente :D). Na nieko, dar tik viena savaitė, o po to bus lengviau.
O kol kas pasidalinsiu su jumis vienu puikiu filmuku, kurį vakar atsiuntė draugė. Man buvo labai, labai įdomu pasižiūrėti, kaip gi daugiau nei prieš 50 metų žmonės įsivaizdavo ateities virtuvę.
Iki greito! :)



2010 m. sausio 12 d., antradienis

Bananų ir moliūgo kokteilis

Žiema. Niūru. Tamsu. Šalta. Optimizmo matuoklis rodo maždaug -75. Kažkur dingo džiaugsmas ir noras keltis ryte. Pažįstama situacija? Manau, kad taip. Bet...
Nenusiminkite! Aš žinau, ko Jums reikia! Tik aš turiu stebuklingą vaistą! Tik šiandien! Akcija! Pigiau nebus! Absoliučiai natūralus ir sveikas vaistas! Jums nereikia skubėti į vaistinę! Jei norite būti visada sveiki, jauni, gražūs bei laimingi, siuskite žinutes numeriu 555-555-555!* Aš Jus išgelbėsiu!

*Vienos žinutės kaina – 5 dėžės bananų ir 2 moliūgai.


Norint vėl grįžti į gyvenimą, reikės paimti:

Moliūgo tyrės,
bananą,
natūralaus jogurto.

Viską išmaišyti blenderyje iki vientisos masės. Proporcijas reguliuokite pagal skonį. Taip pat pagal skonį galima paskaninti medumi, nors tai tikrai nebūtina – ir moliūgas, ir bananas yra gana saldūs. Galima įberti mėgstamų prieskonių.
Kokteilį galima išgerti, o galima panaudoti kaip padažą, kurio labai skanu yra užpilti pvz. granolą arba košę.

2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Porų sriuba su lašiša

Savaitgalį tęsėm iškrovą ;) O kas gi gali būti „iškrovesnio“ už porus? Pamenate kaip Mireille Guiliano savo knygoje „Kodėl prancūzės nestorėja: valgymo malonumo paslaptys“ išgyrė pasakišką porų sriubą. Pasinaudojusi kita fantastiška knyga - Carole Clements „Sriubos“ (turiu ją seniai ir niekaip negaliu atsidžiaugti), savaitgalio pietums pagaminome kartu su Mieluoju (Valio! Valio! Pavyko jį privilioti į virtuvę!) labai lengvą ir skanią sriubą. Minimaliai judesių, nedaug laiko, o ir visų virtuvėj esančių indų neišterliojome. Labai rekomenduoju ir nesvarbu, kad grožio konkurso šį sriuba tikrai nelaimėtų. Tai vienas iš tokių jaukių naminių patiekalų, kurie primena, kaip gera niekur neskubėti ir būti namie, kai už lango yra žiema. Būtinai gaminsiu dar.


Sriubai paruošti reikės (iš pradžių rašau maždaug pagal autorę, žemiau mano pastabos, svarbios):
3 didelių porų su žalia dalimi
300 g lašišos filė
1 didelio svogūno
1 bulvės
450 ml žuvies sultinio
700 ml vandens
85 ml grietinėlės (apie 30-36%)
1 a.š. alyvuogių alyvos
1 lauro lapo
druskos, juodųjų pipirų
citrinos sulčių (nebūtina)
petražolių papuošimui

Svogūną smulkiai supjaustyti, porus supjaustyti +/- 5 mm griežinėliais, bulvę ir lašišą – vidutinio stambumo kubeliais. Puode įkaitinti alyvą ir apie 3 min. patroškinti (neskrudinti) svogūną bei porus, kol jie suminkštės. Įpilti sultinį, vandenį, įdėti bulvę, lauro lapą, druskos ir pipirų. Virti apie 20 min., kol išvirs bulvės. Iš puodo išimti lauro lapą (nepamirškite!), o sriuba pertrinti blenderiu iki vientisos konsistencijos. Užvirinti. Įdėti lašišą, virti apie 5 min. Įpilti grietinėlę. Paragauti, jei ko reikia pridėti. Šiame etape galima paskaninti citrinos sultimis. Viskas galima valgyti.

Pastabos:
- turėjau mažiau porų ir be žalios dalies, todėl nuotraukoje jų nesimato;
- naudojau 18% grietinėlę, bet manau, kad galima iš viso nepilti – sriuba bus gal ir ne tokia prabangi, bet tikrai dietiškesnė;
- knygoje esančioje nuotraukoje nebuvo pertrintos visos daržovės, todėl prieš įkišant į puodą blenderio „koją“ išėmiau maždaug 2/3 bulvių, kurias vėliau sudėjau į pertrintą sriubą. Jei bučiau dėjusi žalias poro dalis, tai išimčiau ir jų. Tai buvo geras sprendimas – mano manymu be daržovių gabaliukų, vien su žuvimi sriuba būtų „tuštoka“.

2010 m. sausio 9 d., šeštadienis

Vasara vidury žiemos arba graikiškas pomidorų ir fetos apkepas

Iškrovos savaitė visai netikėtai tapo apkrovos savaite. Kiek darbo, tiek kulinarine prasme. Apie darbą tai viskas kaip ir aišku - teko vietoj vienos kolegės važiuoti į komandiruotę. O su maistu... Gyvenome (dar buvo keli žmonės) gana gludžioje vietoje, kur nei kavinės, nei restorano, o viešbučio virtuvės meniu nepadarytų gėdos nei vienai iš mūsų „senos kulinarinės kartos“ močiučių ar mamų. Maisto buvo nežmoniškai daug ir jis buvo neapsakomai riebiai sunkus. Nieko nesakau, buvo labai netgi skanu, bet... jau net mano mama neapipila virtų bulvių riebalais, o fantastiškas padažas su spirgučiais būna tik kelis kartus per metus. Todėl po pietų visi svajodavo apie geros kavos puodelį, o po vakarienės tiesiog susirinkdavome „virškinimo gerinimo ceremonijai“ t.y. padaryti po 100 gramų ;)

Vakar po pietų, kai grįžusi iš netikėtos kelionės į praeities kulinariją namo pamačiau, jog šaldytuve gana daug šviesos ir visai be jokių problemų galima pamatyti, kokie stiklainiai stovi paskutinėje eilėje, pikta ant pūgos už lango patraukiau link parduotuvės. Ir tada atsitiko stebuklas, kitaip negaliu to pavadinti. Gavau geriausią įmanomą dovaną – 2 kg pomidorų. Bet ne „pomidorų“, o POMIDORŲ! Tikrų, raudonų, tobulai prinokusių, saule ir vasara kvepiančių pomidorų už normalią (!) kainą (nors už tokius ir nenormalią sumokėčiau). Kokiais keliais tokios kokybės pomidorai atsirado mažoje daržovių parduotuvėlėje, pardavėja nežinojo – savininkas atvežė. Ar dar bus, irgi nežinojo, bet užrašė mano telefoną (už tai taip labai mėgstu pirkti aplinkinėse parduotuvėse).
Namo lėkiau, kaip ant sparnų. Nejuokai tiek laimės kuprinėje nešti. Nespėjusi persirengti suvalgiau vieną su šlakeliu alyvuogių alyvos, druska ir šviežiai maltais pipirais. Vasaros ilgesys šiek tiek aprimo, todėl pradėjau galvoti, kaip gi geriau, nesugadinant ir neužmušant skonio, išnaudoti tą netikėtą likimo dovaną. Tuomet prisiminiau apie puikų graikišką apkepą, kuriam reikia būtent tokių geros kokybės pomidorų.
Apkepas paprastas kaip 2x2, minimaliai ingredientų, minimaliai judesių – sudėti viską į orkaitę ir laukti, gurkšnojant vyną. Rekomenduoju visiems, kurie turi puikių pomidorų ir fetos, ilgisi vasaros, bei nori kažko spalvingo, lengvo ir kvapnaus. Labai svarbu yra turėti gerus ingredientus!

Vasarai vidury žiemos paruošti reikės:

Pomidorų
Fetos sūrio
Alyvuogių alyvos
Žolelių, druskos, juodųjų pipirų
Sudėtį galima praturtinti alyvuogėmis, ar svogūnais, ar česnakai ir t.t., bet nedėkite visko daug.

Alyva pateptoje kepimo formoje sluoksniuoti pomidorus (nulupti nereikia) ir fetos sūrį, apibarstyti žolelėmis, pipirais, druska, pašlakstyti alyvą. Kepti įkaitintoje iki 200-220C temperatūros orkaitėje apie 15-20 min. arba trumpiau, priklauso nuo orkaitės. Pomidorai turi būti karšti, bet neiškepę, feta tampa tokia minkšta, šiek tiek pradeda temptis.

2010 m. sausio 4 d., pirmadienis

Apie naujametines tradicijas arba duona kasdieninė

Ar jūs turite savo naujametines tradicijas? Kokius nors valgius arba kitus darbus/veiksmus/situacijas, be kurių Naujieji metai tiesiog neateina? Vaikystėje tokiu būtinu punktu buvo filmo „Likimo ironija arba po pirties“ žiūrėjimas. O dabar... Dabar filmo jau nebežiūriu, nors kartą per kokius dešimt metų tikrai su malonumu prisiminčiau tuos nuostabius gruodžio 31 d. vakarus, kai po pietų (kuomet visos šeimininkės plušėdavo virtuvėse prie savo elektrinių viriklių) keliuose artimiausiuose namuose būtinai kelioms valandoms dingdavo elektra. Ir meistriškumo viršūnė buvo viską suplanuoti taip, kad per tas „tamsias“ valandas galima būtų daryti ką kitą pvz. išsimaudyti žvakių šviesoje arba mažiau romantiška, šviečiant tėčio medžiokliniai lempai su akumuliatoriumi ;) Kiekvienais metais savaitę prieš Naujuosius visi kaimynai juokaudavo ir spėliodavo – dings ar nedings. Po kokių dešimt metų tradicija staiga baigėsi ir Naujieji pirmą kartą turėjo ateiti be tų kelių romantiškų valandų. Turbūt pakeitė saugiklius. Kad jie žinotų kaip visi nusivylė...

Vėliau ilgą laiką neturėjau jokios tradicijos ir buvo kažkaip netaip, kažko truko. Todėl norėdama tinkamai atsisveikinti su senais metais bei kad ateinantys metai būtų dosnūs ir geri, gruodžio 31 d. kepu duoną. Tokią paprastą, kasdieninę. Ji yra svarbiausia. Minkydama tešlą turiu kelias ramias minutes, per kurias pagalvoju apie prabėgusius dvylika mėnesių bei pažvelgiu į priekį. Šitie metai buvo labai sunkus ir sudėtingi. Reikėjo daug ką pervertinti, į daugumą dalykų pažiūrėti kitaip, išmokau dar labiau vertinti mums duotas akimirkas ir dėkoti Dievui net už mažiausią smulkmeną. Nors dar neradau savo vietos gyvenime ir mintys vis dar blaškosi tarp skirtingų sumanymų, bet jaučiu, jog esu jau labai arti. Tikiuosi, kad šiais metais dar labiau priartėsiu prie mano vietos gyvenime.

Taigi norėdami kiek pamąstyti apie gyvenimą arba tiesiog paragauti greitos ir nesudėtingos duonos turite paimti:

0,5 kg duoninių* miltų**
7 g sausų mielių
1 a.š. druskos
1 a.š. alyvuogių alyvos arba aliejaus
300 ml šilto vandens
Priedai (nebūtina) – sėklos, prieskoniai ir t.t.

Miltus išmaišyti su druska ir mielėmis, įpilti vandenį ir alyvą, užminkyti tešlą. Minkyti apie 10-15 min. ir palikti šiltoje vietoje augti. Kai išaugs dvigubai, užminkyti dar kartą ir suformuoti kepalą. Kepalą dėti ant miltais arba sėlenomis apibarstytos skardos ir leisti dar kartą išaugti (apie 30 min.). Per tą laiką įkaitinti iki 220C temperatūros orkaitę. Duoną kepti apie 25-30 min. Per pirmas kelias minutes galima orkaites sieneles apipurkšti vandeniu arba tiesiog kartą arba du ant karštos skardos įpilti vandens. Garuose duona dar išauga, be to plutelė yra plonesnė ir traškesnė. Arčiau kepimo laiko pabaigos galima išimti duona ir pastuksenti į jos apačią, jei garsas bus duslus, reiškia iškepė, jei ne, palikti dar kelioms minutėms.

* duoniniai miltai – tai pagal lietuviškas normas būtų turbūt 812 ar 1050 tipo miltai t.y. pirmos arba antros rūšies. Iš lietuviškų miltų neteko kepti, todėl jei ką blogai sakau apie tipus, labai prašau mane pamokyti.
** kvietinių arba kvietinių ir ruginių, galima paimti dalį rūpių. Kvietiniai miltai turi sudaryti maždaug pusė kiekio, kitaip be raugo duona gali neišeiti. Šį kartą duoną kepiau iš kvietinių ir ruginių miltų – 50/50.

2010 m. sausio 1 d., penktadienis

Laimingų Naujųjų!

Linkiu visiems (taip pat ir sau), kad ką tik prasidėję 2010 metai būtų geresnį už pasibaigusius. Uždarau 2009-tus į metalinę istorijos dėžutę, gal (kaip meduoliai) laikui bėgant jie kiek suminkštės ir jau nebeatrodys tokie kieti. Laimingų 2010 metų!

Saliutai iš čia.

Kaip ir pridera nuo sausio 1 d. pradedu naują bloginį gyvenimą. Pirmiausia galų gale baigiau (beveik) remontą (turbūt jau net netikėjote, kad kada nors tai padarysiu ;)). Tikiuosi, kad tai bus geras žingsnis į priekį ir pagaliau pradėsiu tesėti pernai sau duotus naujametinius pažadus (slow life!). Per metus jie kaip tik atitinkamai „sunoko“ ir jau laukia nesulaukia, kada galės pamatyti dienos šviesą.
Taigi pirmyn! Su naujom viltim, jėgom bei idėjom į naujuosius 2010-tus metus!

Apie mane

Mano nuotrauka
Slow food, slow life :)

Mano svečiai


Padidinti

Sekėjai

Šiek tiek statistikos


online counter online counter

Šaukštu ir šakute... © 2008. Pakeistas Dicas Blogger šablonas.

Į viršų