Atvirukas iš kelionės: Praha

Ar keliaudami jūs dar siunčiate atvirukus? Ar ši graži tradicija visiškai mirė? Pastebėjau, kad net per dideles šventes – Kalėdas ar Velykas galima tikėtis atviruko nebent iš senutės tetos, kuri vis dar netingi nusipirkti atvirukus, parašyti sveikinimus, nueiti į paštą... Girdėjau daug pasiaiškinimų nuo „nėra laiko“, „tai senamadiška, reikia būti šiuolaikiškam“, „atvirukai pernelyg sudėtinga“ iki banalaus „tiek daug pinigų“... Greičiau yra išsiųsti tą patį neasmenišką eileraštuką visiems mobiliojo telefono atmintyje esantiems žmonėms ir jaustis, kad pareiga išpildyta. Taip paprasčiau. Bet ar geriau?

Pripažįstu, kad ir aš pati daug metų galvojau, jog „neturiu laiko atvirukams“, man paprasčiau buvo padaryti kompiuterinį atviruką ir išsiųsti jį el. paštu. O po to susimąsčiau... Ar mano sveikinimai išsiųsti miniai žmonių yra tikrai nuoširdūs ar tik „visi siunčia, taip reikia, kad nepagalvotų, jog pamiršau ir pan.“, ar žmogus pajus, kad siųsdama sveikinimus galvojau būtent apie jį? Ar man yra malonu gauti tokias neasmeniškas žinutes, apie kurias žinau, kad autorius siusdamas negalvojo apie mane? Nutariau pasitaisyti ir jau kelerius metus stengiuosi pasidalinti savo dėmesiu su artimaisiais. Kartais tų atvirukų būna daugiau, kartais vos keli, bet kiekvienas yra asmeniškas ir nuoširdus. Tikiuosi, kad man nors šiek tiek pavyks atgaivinti šią gražią bei malonią tradiciją ir neleisti jai dingsti iš mano bei mano artimųjų gyvenimo.

Šis atvirukas yra pavėluotas. Kaip kartais būna – nusiperkame atvirukus, parašome sveikinimus, bet taip ir neišsiunčiame, o grįžę namo asmeniškai išdaliname draugams ir šeimynai (aha, man taip irgi buvo). Šį kartą priežastis yra banali – paskubomis sukrautame lagamine neradau laido aparatui, kuriuo pagalba galėčiau perkelti nuotraukas į kompiuterį. Todėl visi atvirukai atkeliavo namo ir dabar bandysiu juos jums įteikti ir pasidalinti su jumis keliomis gražiomis akimirkomis iš alaus bei guliašo šalies.

Per tas kelias dienas kurias praleidau Prahoje stengiausi nematyti minių turistų, pajusti kuo daugiau vietinių skonių, aplankyti senas vietas ir atrasti naujas. Neviskas patiko, kai kurios alaus rūšys pasirodė „skystokos“, o kai kurios buvo būtent tai, ko reikėjo. Kas nei karto nenuvylė, tai guliašai virti aluje. Visur, kur tik ragavau, jie buvo fantastiški. Labai pradžiugino faktas, kad mano gaminamas a la čekiškas guliašas (iki šiol taip jį vadinau), gali būti laisvai vadinamas čekišku, be jokių „a la“ ar panašių „fantazija į temą“.