2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Apie tai, kaip žmonės tolimais 1957 m. įsivaizdavo 2000-tųjų virtuvę

Kuo daugiau darbo ir mažiau laiko, tuo daugiau skirtingų sumanymų ir idėjų galvoje. Ir viską norėčiau dabar nedelsiant realizuoti. Bet su darbiniais deadlinais nepadiskutuosi, o jei nespėsiu, tai net nenoriu apie tai galvoti. Žūtbūt privalau suspėti. Nieko negaminu, tuštinu šaldiklyje esančias atsargas ir duodu uždirbti šalia esančiam vietnamietiškos virtuvės restoranėliui (kai stambinu, ten dirbantys vaikinai jau mane atpažįsta iš balso ir be eilės priima užsakymą – mat esu gera kliente :D). Na nieko, dar tik viena savaitė, o po to bus lengviau.
O kol kas pasidalinsiu su jumis vienu puikiu filmuku, kurį vakar atsiuntė draugė. Man buvo labai, labai įdomu pasižiūrėti, kaip gi daugiau nei prieš 50 metų žmonės įsivaizdavo ateities virtuvę.
Iki greito! :)



2010 m. sausio 12 d., antradienis

Bananų ir moliūgo kokteilis

Žiema. Niūru. Tamsu. Šalta. Optimizmo matuoklis rodo maždaug -75. Kažkur dingo džiaugsmas ir noras keltis ryte. Pažįstama situacija? Manau, kad taip. Bet...
Nenusiminkite! Aš žinau, ko Jums reikia! Tik aš turiu stebuklingą vaistą! Tik šiandien! Akcija! Pigiau nebus! Absoliučiai natūralus ir sveikas vaistas! Jums nereikia skubėti į vaistinę! Jei norite būti visada sveiki, jauni, gražūs bei laimingi, siuskite žinutes numeriu 555-555-555!* Aš Jus išgelbėsiu!

*Vienos žinutės kaina – 5 dėžės bananų ir 2 moliūgai.


Norint vėl grįžti į gyvenimą, reikės paimti:

Moliūgo tyrės,
bananą,
natūralaus jogurto.

Viską išmaišyti blenderyje iki vientisos masės. Proporcijas reguliuokite pagal skonį. Taip pat pagal skonį galima paskaninti medumi, nors tai tikrai nebūtina – ir moliūgas, ir bananas yra gana saldūs. Galima įberti mėgstamų prieskonių.
Kokteilį galima išgerti, o galima panaudoti kaip padažą, kurio labai skanu yra užpilti pvz. granolą arba košę.

2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Porų sriuba su lašiša

Savaitgalį tęsėm iškrovą ;) O kas gi gali būti „iškrovesnio“ už porus? Pamenate kaip Mireille Guiliano savo knygoje „Kodėl prancūzės nestorėja: valgymo malonumo paslaptys“ išgyrė pasakišką porų sriubą. Pasinaudojusi kita fantastiška knyga - Carole Clements „Sriubos“ (turiu ją seniai ir niekaip negaliu atsidžiaugti), savaitgalio pietums pagaminome kartu su Mieluoju (Valio! Valio! Pavyko jį privilioti į virtuvę!) labai lengvą ir skanią sriubą. Minimaliai judesių, nedaug laiko, o ir visų virtuvėj esančių indų neišterliojome. Labai rekomenduoju ir nesvarbu, kad grožio konkurso šį sriuba tikrai nelaimėtų. Tai vienas iš tokių jaukių naminių patiekalų, kurie primena, kaip gera niekur neskubėti ir būti namie, kai už lango yra žiema. Būtinai gaminsiu dar.


Sriubai paruošti reikės (iš pradžių rašau maždaug pagal autorę, žemiau mano pastabos, svarbios):
3 didelių porų su žalia dalimi
300 g lašišos filė
1 didelio svogūno
1 bulvės
450 ml žuvies sultinio
700 ml vandens
85 ml grietinėlės (apie 30-36%)
1 a.š. alyvuogių alyvos
1 lauro lapo
druskos, juodųjų pipirų
citrinos sulčių (nebūtina)
petražolių papuošimui

Svogūną smulkiai supjaustyti, porus supjaustyti +/- 5 mm griežinėliais, bulvę ir lašišą – vidutinio stambumo kubeliais. Puode įkaitinti alyvą ir apie 3 min. patroškinti (neskrudinti) svogūną bei porus, kol jie suminkštės. Įpilti sultinį, vandenį, įdėti bulvę, lauro lapą, druskos ir pipirų. Virti apie 20 min., kol išvirs bulvės. Iš puodo išimti lauro lapą (nepamirškite!), o sriuba pertrinti blenderiu iki vientisos konsistencijos. Užvirinti. Įdėti lašišą, virti apie 5 min. Įpilti grietinėlę. Paragauti, jei ko reikia pridėti. Šiame etape galima paskaninti citrinos sultimis. Viskas galima valgyti.

Pastabos:
- turėjau mažiau porų ir be žalios dalies, todėl nuotraukoje jų nesimato;
- naudojau 18% grietinėlę, bet manau, kad galima iš viso nepilti – sriuba bus gal ir ne tokia prabangi, bet tikrai dietiškesnė;
- knygoje esančioje nuotraukoje nebuvo pertrintos visos daržovės, todėl prieš įkišant į puodą blenderio „koją“ išėmiau maždaug 2/3 bulvių, kurias vėliau sudėjau į pertrintą sriubą. Jei bučiau dėjusi žalias poro dalis, tai išimčiau ir jų. Tai buvo geras sprendimas – mano manymu be daržovių gabaliukų, vien su žuvimi sriuba būtų „tuštoka“.

2010 m. sausio 9 d., šeštadienis

Vasara vidury žiemos arba graikiškas pomidorų ir fetos apkepas

Iškrovos savaitė visai netikėtai tapo apkrovos savaite. Kiek darbo, tiek kulinarine prasme. Apie darbą tai viskas kaip ir aišku - teko vietoj vienos kolegės važiuoti į komandiruotę. O su maistu... Gyvenome (dar buvo keli žmonės) gana gludžioje vietoje, kur nei kavinės, nei restorano, o viešbučio virtuvės meniu nepadarytų gėdos nei vienai iš mūsų „senos kulinarinės kartos“ močiučių ar mamų. Maisto buvo nežmoniškai daug ir jis buvo neapsakomai riebiai sunkus. Nieko nesakau, buvo labai netgi skanu, bet... jau net mano mama neapipila virtų bulvių riebalais, o fantastiškas padažas su spirgučiais būna tik kelis kartus per metus. Todėl po pietų visi svajodavo apie geros kavos puodelį, o po vakarienės tiesiog susirinkdavome „virškinimo gerinimo ceremonijai“ t.y. padaryti po 100 gramų ;)

Vakar po pietų, kai grįžusi iš netikėtos kelionės į praeities kulinariją namo pamačiau, jog šaldytuve gana daug šviesos ir visai be jokių problemų galima pamatyti, kokie stiklainiai stovi paskutinėje eilėje, pikta ant pūgos už lango patraukiau link parduotuvės. Ir tada atsitiko stebuklas, kitaip negaliu to pavadinti. Gavau geriausią įmanomą dovaną – 2 kg pomidorų. Bet ne „pomidorų“, o POMIDORŲ! Tikrų, raudonų, tobulai prinokusių, saule ir vasara kvepiančių pomidorų už normalią (!) kainą (nors už tokius ir nenormalią sumokėčiau). Kokiais keliais tokios kokybės pomidorai atsirado mažoje daržovių parduotuvėlėje, pardavėja nežinojo – savininkas atvežė. Ar dar bus, irgi nežinojo, bet užrašė mano telefoną (už tai taip labai mėgstu pirkti aplinkinėse parduotuvėse).
Namo lėkiau, kaip ant sparnų. Nejuokai tiek laimės kuprinėje nešti. Nespėjusi persirengti suvalgiau vieną su šlakeliu alyvuogių alyvos, druska ir šviežiai maltais pipirais. Vasaros ilgesys šiek tiek aprimo, todėl pradėjau galvoti, kaip gi geriau, nesugadinant ir neužmušant skonio, išnaudoti tą netikėtą likimo dovaną. Tuomet prisiminiau apie puikų graikišką apkepą, kuriam reikia būtent tokių geros kokybės pomidorų.
Apkepas paprastas kaip 2x2, minimaliai ingredientų, minimaliai judesių – sudėti viską į orkaitę ir laukti, gurkšnojant vyną. Rekomenduoju visiems, kurie turi puikių pomidorų ir fetos, ilgisi vasaros, bei nori kažko spalvingo, lengvo ir kvapnaus. Labai svarbu yra turėti gerus ingredientus!

Vasarai vidury žiemos paruošti reikės:

Pomidorų
Fetos sūrio
Alyvuogių alyvos
Žolelių, druskos, juodųjų pipirų
Sudėtį galima praturtinti alyvuogėmis, ar svogūnais, ar česnakai ir t.t., bet nedėkite visko daug.

Alyva pateptoje kepimo formoje sluoksniuoti pomidorus (nulupti nereikia) ir fetos sūrį, apibarstyti žolelėmis, pipirais, druska, pašlakstyti alyvą. Kepti įkaitintoje iki 200-220C temperatūros orkaitėje apie 15-20 min. arba trumpiau, priklauso nuo orkaitės. Pomidorai turi būti karšti, bet neiškepę, feta tampa tokia minkšta, šiek tiek pradeda temptis.

2010 m. sausio 4 d., pirmadienis

Apie naujametines tradicijas arba duona kasdieninė

Ar jūs turite savo naujametines tradicijas? Kokius nors valgius arba kitus darbus/veiksmus/situacijas, be kurių Naujieji metai tiesiog neateina? Vaikystėje tokiu būtinu punktu buvo filmo „Likimo ironija arba po pirties“ žiūrėjimas. O dabar... Dabar filmo jau nebežiūriu, nors kartą per kokius dešimt metų tikrai su malonumu prisiminčiau tuos nuostabius gruodžio 31 d. vakarus, kai po pietų (kuomet visos šeimininkės plušėdavo virtuvėse prie savo elektrinių viriklių) keliuose artimiausiuose namuose būtinai kelioms valandoms dingdavo elektra. Ir meistriškumo viršūnė buvo viską suplanuoti taip, kad per tas „tamsias“ valandas galima būtų daryti ką kitą pvz. išsimaudyti žvakių šviesoje arba mažiau romantiška, šviečiant tėčio medžiokliniai lempai su akumuliatoriumi ;) Kiekvienais metais savaitę prieš Naujuosius visi kaimynai juokaudavo ir spėliodavo – dings ar nedings. Po kokių dešimt metų tradicija staiga baigėsi ir Naujieji pirmą kartą turėjo ateiti be tų kelių romantiškų valandų. Turbūt pakeitė saugiklius. Kad jie žinotų kaip visi nusivylė...

Vėliau ilgą laiką neturėjau jokios tradicijos ir buvo kažkaip netaip, kažko truko. Todėl norėdama tinkamai atsisveikinti su senais metais bei kad ateinantys metai būtų dosnūs ir geri, gruodžio 31 d. kepu duoną. Tokią paprastą, kasdieninę. Ji yra svarbiausia. Minkydama tešlą turiu kelias ramias minutes, per kurias pagalvoju apie prabėgusius dvylika mėnesių bei pažvelgiu į priekį. Šitie metai buvo labai sunkus ir sudėtingi. Reikėjo daug ką pervertinti, į daugumą dalykų pažiūrėti kitaip, išmokau dar labiau vertinti mums duotas akimirkas ir dėkoti Dievui net už mažiausią smulkmeną. Nors dar neradau savo vietos gyvenime ir mintys vis dar blaškosi tarp skirtingų sumanymų, bet jaučiu, jog esu jau labai arti. Tikiuosi, kad šiais metais dar labiau priartėsiu prie mano vietos gyvenime.

Taigi norėdami kiek pamąstyti apie gyvenimą arba tiesiog paragauti greitos ir nesudėtingos duonos turite paimti:

0,5 kg duoninių* miltų**
7 g sausų mielių
1 a.š. druskos
1 a.š. alyvuogių alyvos arba aliejaus
300 ml šilto vandens
Priedai (nebūtina) – sėklos, prieskoniai ir t.t.

Miltus išmaišyti su druska ir mielėmis, įpilti vandenį ir alyvą, užminkyti tešlą. Minkyti apie 10-15 min. ir palikti šiltoje vietoje augti. Kai išaugs dvigubai, užminkyti dar kartą ir suformuoti kepalą. Kepalą dėti ant miltais arba sėlenomis apibarstytos skardos ir leisti dar kartą išaugti (apie 30 min.). Per tą laiką įkaitinti iki 220C temperatūros orkaitę. Duoną kepti apie 25-30 min. Per pirmas kelias minutes galima orkaites sieneles apipurkšti vandeniu arba tiesiog kartą arba du ant karštos skardos įpilti vandens. Garuose duona dar išauga, be to plutelė yra plonesnė ir traškesnė. Arčiau kepimo laiko pabaigos galima išimti duona ir pastuksenti į jos apačią, jei garsas bus duslus, reiškia iškepė, jei ne, palikti dar kelioms minutėms.

* duoniniai miltai – tai pagal lietuviškas normas būtų turbūt 812 ar 1050 tipo miltai t.y. pirmos arba antros rūšies. Iš lietuviškų miltų neteko kepti, todėl jei ką blogai sakau apie tipus, labai prašau mane pamokyti.
** kvietinių arba kvietinių ir ruginių, galima paimti dalį rūpių. Kvietiniai miltai turi sudaryti maždaug pusė kiekio, kitaip be raugo duona gali neišeiti. Šį kartą duoną kepiau iš kvietinių ir ruginių miltų – 50/50.

2010 m. sausio 1 d., penktadienis

Laimingų Naujųjų!

Linkiu visiems (taip pat ir sau), kad ką tik prasidėję 2010 metai būtų geresnį už pasibaigusius. Uždarau 2009-tus į metalinę istorijos dėžutę, gal (kaip meduoliai) laikui bėgant jie kiek suminkštės ir jau nebeatrodys tokie kieti. Laimingų 2010 metų!

Saliutai iš čia.

Kaip ir pridera nuo sausio 1 d. pradedu naują bloginį gyvenimą. Pirmiausia galų gale baigiau (beveik) remontą (turbūt jau net netikėjote, kad kada nors tai padarysiu ;)). Tikiuosi, kad tai bus geras žingsnis į priekį ir pagaliau pradėsiu tesėti pernai sau duotus naujametinius pažadus (slow life!). Per metus jie kaip tik atitinkamai „sunoko“ ir jau laukia nesulaukia, kada galės pamatyti dienos šviesą.
Taigi pirmyn! Su naujom viltim, jėgom bei idėjom į naujuosius 2010-tus metus!

Apie mane

Mano nuotrauka
Slow food, slow life :)

Mano svečiai


Padidinti

Sekėjai

Šiek tiek statistikos


online counter online counter

Šaukštu ir šakute... © 2008. Pakeistas Dicas Blogger šablonas.

Į viršų