2010 m. sausio 4 d., pirmadienis

Apie naujametines tradicijas arba duona kasdieninė

Ar jūs turite savo naujametines tradicijas? Kokius nors valgius arba kitus darbus/veiksmus/situacijas, be kurių Naujieji metai tiesiog neateina? Vaikystėje tokiu būtinu punktu buvo filmo „Likimo ironija arba po pirties“ žiūrėjimas. O dabar... Dabar filmo jau nebežiūriu, nors kartą per kokius dešimt metų tikrai su malonumu prisiminčiau tuos nuostabius gruodžio 31 d. vakarus, kai po pietų (kuomet visos šeimininkės plušėdavo virtuvėse prie savo elektrinių viriklių) keliuose artimiausiuose namuose būtinai kelioms valandoms dingdavo elektra. Ir meistriškumo viršūnė buvo viską suplanuoti taip, kad per tas „tamsias“ valandas galima būtų daryti ką kitą pvz. išsimaudyti žvakių šviesoje arba mažiau romantiška, šviečiant tėčio medžiokliniai lempai su akumuliatoriumi ;) Kiekvienais metais savaitę prieš Naujuosius visi kaimynai juokaudavo ir spėliodavo – dings ar nedings. Po kokių dešimt metų tradicija staiga baigėsi ir Naujieji pirmą kartą turėjo ateiti be tų kelių romantiškų valandų. Turbūt pakeitė saugiklius. Kad jie žinotų kaip visi nusivylė...

Vėliau ilgą laiką neturėjau jokios tradicijos ir buvo kažkaip netaip, kažko truko. Todėl norėdama tinkamai atsisveikinti su senais metais bei kad ateinantys metai būtų dosnūs ir geri, gruodžio 31 d. kepu duoną. Tokią paprastą, kasdieninę. Ji yra svarbiausia. Minkydama tešlą turiu kelias ramias minutes, per kurias pagalvoju apie prabėgusius dvylika mėnesių bei pažvelgiu į priekį. Šitie metai buvo labai sunkus ir sudėtingi. Reikėjo daug ką pervertinti, į daugumą dalykų pažiūrėti kitaip, išmokau dar labiau vertinti mums duotas akimirkas ir dėkoti Dievui net už mažiausią smulkmeną. Nors dar neradau savo vietos gyvenime ir mintys vis dar blaškosi tarp skirtingų sumanymų, bet jaučiu, jog esu jau labai arti. Tikiuosi, kad šiais metais dar labiau priartėsiu prie mano vietos gyvenime.

Taigi norėdami kiek pamąstyti apie gyvenimą arba tiesiog paragauti greitos ir nesudėtingos duonos turite paimti:

0,5 kg duoninių* miltų**
7 g sausų mielių
1 a.š. druskos
1 a.š. alyvuogių alyvos arba aliejaus
300 ml šilto vandens
Priedai (nebūtina) – sėklos, prieskoniai ir t.t.

Miltus išmaišyti su druska ir mielėmis, įpilti vandenį ir alyvą, užminkyti tešlą. Minkyti apie 10-15 min. ir palikti šiltoje vietoje augti. Kai išaugs dvigubai, užminkyti dar kartą ir suformuoti kepalą. Kepalą dėti ant miltais arba sėlenomis apibarstytos skardos ir leisti dar kartą išaugti (apie 30 min.). Per tą laiką įkaitinti iki 220C temperatūros orkaitę. Duoną kepti apie 25-30 min. Per pirmas kelias minutes galima orkaites sieneles apipurkšti vandeniu arba tiesiog kartą arba du ant karštos skardos įpilti vandens. Garuose duona dar išauga, be to plutelė yra plonesnė ir traškesnė. Arčiau kepimo laiko pabaigos galima išimti duona ir pastuksenti į jos apačią, jei garsas bus duslus, reiškia iškepė, jei ne, palikti dar kelioms minutėms.

* duoniniai miltai – tai pagal lietuviškas normas būtų turbūt 812 ar 1050 tipo miltai t.y. pirmos arba antros rūšies. Iš lietuviškų miltų neteko kepti, todėl jei ką blogai sakau apie tipus, labai prašau mane pamokyti.
** kvietinių arba kvietinių ir ruginių, galima paimti dalį rūpių. Kvietiniai miltai turi sudaryti maždaug pusė kiekio, kitaip be raugo duona gali neišeiti. Šį kartą duoną kepiau iš kvietinių ir ruginių miltų – 50/50.

4 Comentários:

Vilma rašė...

Tau pavyko! Duona atrodo šauniai! Man raugas nesigavo - nekilo, smirdėjo ir galiausiai visai surūgo...
Kokiame inde gaminai? Aš ėmiau stiklainį, bet galvoju gal nereikėdavo aklinai dangtelio užsukt, kad raugas kvėpuotų...

Adis rašė...

"Ar jūs turite savo naujametines tradicijas?"

Esu iš tų, kurie kaip tik stengiasi laužyti tradicijas, ir nedaryti nieko, ką darei pernai.

O duoną irgi kepėm, tiesa, ne pačią 31-ąją. Bet 31-ąją vežėm kaip auką ant Airėnų akmens, kur ir sutikinėjom naujuosius.

Žalia Varna rašė...

Apskritai duonos kepimas tai kažkoks magiškas dalykas. Tas minkymas, kildinimas... Kad ir dabar, elektronikos laikais, kai visos orkaitės elektrinės ar dujinės, šitas procesas vis dar atrodo ypatingas :)

Dautartė rašė...

Vilma, čia ne ta pati duona, kur Kepėjams siūliau. Šita greitesnė, nes be raugo ;) Tą irgi iškepiau, pavėluotai ir nepavyko įamžinti, bet iškepiau. Raugas pavyko iš antro karto. Pirmas irgi sugedo, turbūt virtuvėje jam buvo pernelyg šalta. Antras augo vonios kambaryje prie radiatoriaus, irgi smirdėjo, bet galutiniai išaugo teisingai (t.y. aš taip manau ;)). Duona nebuvo tokia graži, kaip Žalios Varnos, bet skani buvo. Būtinai kepsiu dar, tikiuosi, kad tas šaldytuve laikomas raugas dar gyvas ir nereikės auginti iš naujo.

Adis, „...nedaryti nieko, ką darei pernai” - tai juk irgi savotiška tradicija ;) Labai įdomi ir reikalaujanti daug fantazijos :)

Žalia Varna, visiškai su tavimi sutinku. Tai labai magiškas procesas. Naujųjų išvakarėse duoną kepėm kartu su K., tai jis (100% virtuvinis ignorantas) negalėjo atkibti nuo tešlos minkymo – ir iš tos pusės, ir iš anos, ir dar čia truputį, ir tenai... beveik jėga turėjau atimti kildinimui ;) Pasakė, kad galime kepti dažniau :) O tai tikras stebuklas!

Apie mane

Mano svečiai


Padidinti

Sekėjai

Šiek tiek statistikos


online counter online counter

Šaukštu ir šakute... © 2008. Pakeistas Dicas Blogger šablonas.

Į viršų