2010 m. spalio 25 d., pirmadienis

Čočková polévka s párkiem arba lęšių sriuba su dešrelėmis

Kaip gera yra pagaliau grįžti prie savo mielų puodų ir keptuvių. Tikrai jų pasiilgau. Taip pat labai pasiilgau normalaus gyvenimo, pokalbių su mėsininkų, su daržovių pardavėja, „52 skanių savaičių“, savo fotelio ir puodelio su linksmomis gėlytėmis. Gera yra grįžti namo.
Vakar beveik visą dieną ilsėjausi virtuvėje ir pabandžiau įšokti į beveik nuvažiuojantį Čekiškos virtuvės traukinį. Kartu pasiėmiau labai skanią lęšių sriubą, marinuotas dešrelės – utopencus, marinuotą hermeliną ir guliašą. Nežinau ar spėsiu viskuo pasidalinti, bet buvo labai skanu. Man labai patinka Čekiška virtuvė, ji yra tokia jauki.

Pradėsiu nuo sriubos. Linksmai ir kiek juokingai skambanti „Čočková polevka“ kaip visada buvo labai skani. Net nežinau, kiek kartu ji jau buvo gaminta, kiek variantų buvo išbandyta, bet galiu pasakyti, jog nei karto nenuvylė. Sriuba yra labai rudeninė-žieminė – tiršta, soti, šildanti, nors šiek tiek neišvaizdi. Receptą kažkada gavau iš mano draugės, kuri jį rado žurnale "Česká kuchyně" (2007/1).


Sriubai reikės (receptas su mano pakeitimais, labiau pritaikytas prie klasikinio šios sriubos varianto, žemiau visi komentarai):

2 morkų
1 poro arba lapinio saliero koto
2-3 Frankfurto dešrelių* (a la Medžiotojų)
1 v.š. sviesto
1 v.š. 30% pomidorų pastos
1 v.š. grietinės arba riebaus tiršto jogurto
0,5 stikl. žalių lęšių (kiti netinka, nes greitai praranda formą)
druskos, juodųjų pipirų
1-1,5 a.š. saldžios paprikos
labai mažo žiupsnelio Kajeno pipirų arba aitriosios paprikos
1 a.š. garsyčių
petražolių lapų pabarstymui.

Lęšius išvirkite beveik iki minkštumo. Nukoškite.
Kol verda lęšiai, supjaustykite griežinėliais morkas, porą ir dešreles ir apkepinkite viską svieste. Įberkite papriką, išmaišykite ir po kelių sekundžių, vos tik pasijus paprikos aromatas (ilgiau nelaikykite, nes paprika taps karti), įdėkite pomidorų pastą, pakepinkite apie 1 minutę, įdėkite grietinę ir įpilkite šiek tiek (apie 100 ml) vandens, patroškinkite apie 10 min. Įdėkite lęšius, įpilkite apie 750 ml vandens**, užvirinkite, paragaukite, įberkite druskos ir pipirų ir virkite dar apie 10 min. arba, kol suminkštės morkos. Po to išjunkite, įdėkite garstyčias ir leiskite sriubai kokias 10 min. „pailsėti“.

Pastabos:
* Čekijoje teko valgyti sriubą su tokiomis gana intensyviai paskanintomis dešrelėmis, jų konsistencija ir skonis nebuvo panašus į mums gerai žinomų dešrelių. Todėl Lenkijoje perku šaltai rūkytas Franfurto dešreles („franfurterki“), Lietuvoje imčiau medžiotojų dešreles arba geros kokybės (ar būna tokių?) įprastas dešreles ar tiesiog dešrą.

Frankfurterki, plonos, ilgis apie 15-17 cm.

**Vandens kiekį galite reguliuoti priklausomai, nuo norimo sriubos tirštumo – tik nepamirškite, jog kuo daugiau vandens pilate, tuo mažesnė yra skonio koncentracija, jei norėsite įpilti daugiau vandens, reikia padidinti prieskonių kiekį.

Variantai:
- sriuba gaminama su poru skiriasi nuo sriubos su lapiniu salieru, iš vienos pusės aišku skonis, o iš kitos pusės konsistencija - lapinis salieras lieka traškus ir tai suteikia sriubai papildomą įdomią gaidelę (šis variantas man labiau patinka).
- galima gaminti be grietinės, tuomet sriuba atrodo gražiau, bet nėra tokia kreminė.
- galima nedėti garstyčių (nors čia jau nebus čekiška sriuba) ir įdėti šiek tiek smulkiai supjaustyto česnako.

Įvesti pakeitimai:
Originaliame recepte iš žurnalo buvo poras, be jokios galimybės keisti jį salieru. Be to buvo 0,5 a.š. paprikos ir 1 a.š. curry miltelių, išmečiau curry miltelius (netiko jie man prie klasikos, o ir skonis kažkaip ne tas buvo) ir padidinau paprikos kiekį.

2010 m. spalio 24 d., sekmadienis

Nuo pajūrio iki kalnų...

Paskutiniuoju metu gyvenimas buvo labai įtemptas ir teko padaryti daug kilometrų iš vieno šalies krašto iki kito. Seniai tiek mažai nemiegojau ir taip greitai negyvenau. Planuota (ir šiek tiek išsvajota) antra kelionė į Prahą taip ir liko svajonėse. Vietoj jos buvo Baltijos jūra ir Tatrai.

Vietoj Prahos praleidau beveik savaitę pajūryje mažame miestelyje Ustronie Morskie netoli Kolobžego. Darbo buvo daug, todėl jūrą mačiau vos trys kartus po kokį pusvalandį. Užtat galėjau aplankyti gana daug skirtingų užeigų ir užeigėlių. Tradiciškai (kaip ir nenorėčiau to rašyti) labai nusivyliau. Na nėra lenkiškame pajūryje, kur skaniai pavalgyti. Tai yra Trimiestyje žinoma yra geros vietos, bet toliau, mažesniuose miesteliuose glūduma... Toks įspūdis, kad nėra jokios kulinarinės kultūros, jokių vietinių patiekalų, o vien tik paniruotos žuvis iš viso pasaulio (ne, Baltijos jūroje jau nebėra žuvies, todėl reikia valgyti importuota), picos ar dienos pietus su nemirtingais sultiniu, pomidoriene ir žureku, kurie visoje beveik 40 milijonus gyventojų turinčioje šalyje yra tokie pat (aha, sultinys būtinai su ilgais spagečiais, lyg tai normalių smulkių vermišelių nebūtų). O juk pajūrio regiono virtuvė nerealiai turtinga ir skani. Kur visa tai? Toks jausmas, kad pajūryje tarp visų su svečiais ir turistais dirbančių įmonių ir žmonių yra akmeninis įsitikinimas „Turistas – idiotas. Ir už š... sumokės“. Ir visiškai nesvarbu ar tai nebrangus baras, ar koks nors super hiper restoranas. Teko lankytis visokiai piniginei pritaikytuose vietose. Ar jums ateitų į galvą mintis, kad pajūryje, kur kiekvienoje užeigoje yra siūlomi žuvies patiekalai, neįmanoma rasti žuvienės? Ne, ne geros žuvienės, o kokios nors žuvienės... O vis dėl to taip yra. Per tas kelias dienas radau ir suvalgiau tik vieną žuvienę – labai skanią, nors ir netradicinę, a la prancuzišką. Trūksta ne tik kokybės ir gerų ingredientų, bet labiausiai turbūt trūksta savo kultūros ir tradicijų gerbimo. Susidarė įspūdis, kad kultūra yra, bet ji yra uždaryta kažkur muziejuose, parodoma folkloro festivalių metu, o kasdieniame gyvenime "picos" ir "vegeta". Liūdna.

Nuotrauka iš Vikipedijos.

Palinksmėjo kitame šalies krašte – kalnuose. Va, ten moka uždirbti pinigus iš turistų ir padaryti taip, kad turistas ne tik išleistų „aukso puodą“, bet ir liktų laimingas, kad tą „aukso puodą“ išleido, atvažiuotų vėl bei rekomenduotų vietą kitiems. Šį kartą beveik savaitei likimas mane metė į lenkiškų Tatrų sostinę – Zakopanę. Šiaip tai aš labai nemėgstu šio miesto. Minios žmonių ir nereali komercija. Vietiniai tik ir žiūri, kaip čia dar daugiau „dutkių“ (pinigų) užsidirbti. Bet kaip ten bebūtų, kalnuose gerai maitina. Ne tik Tatruose, bet ir kitur – Pieninuose, Beskiduose. Visur arkliuku yra vietinis tradicinis maistas - geležinis kiekvieno meniu elementas raugintų kopūstų sriuba – kwasnica, vietiniai sūriai skirtingose konfigūracijose, aviena arba upėtakiai. Tiesa sakant, turbūt ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti, kiek kartų per keliolika metų teko neskaniai valgyti kalnuose. Aišku, dažnai būna taip, kad maistas nėra kažkoks stulbinantis, bet visada jis yra bent jau teisingas, skanus ir iš gana neblogų ingredientų.
Todėl, jei tik kada nors norėsite važiuoti į Lenkiją su tikslu „graži vaizdai + skanus maistas“ vienareikšmiai rinkitės kalnus, nesvarbu kuriuos – jų Lenkijoje daug ir jie visi labai gražūs, o maistas tikrai jūsų nenuvils (jei žinoma nesilaikote dietos, nevalgysite picų ir neieškosite tarp padoraus ir sotaus kalniečių maisto kokių nors jūros gerybių ar panašių dalykų).

Apie mane

Mano svečiai


Padidinti

Sekėjai

Šiek tiek statistikos


online counter online counter

Šaukštu ir šakute... © 2008. Pakeistas Dicas Blogger šablonas.

Į viršų