2009 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

Gera žinia ir pusryčiai su dedikacija ;)

Šiuos pusryčius dedikuoju Vilmai ir Neringai ;))))



Be to turiu dar vieną nuostabią žinią. Reanimavo mano senuką Canon PowerShot S1IS! Visai nemokamai! Paaiškėjo, kad šiame modelyje matricoje buvo kažkokia klaida ir Canon visas sugedusias matricas keitė nemokamai, nepriklausomai nuo to, kad aparatas pirktas daugiau nei prieš 5 metus :) Valio!!
Tik esu pikta ant savęs, kad po to, kai pirmame fotoservise norėjo už tai gana nemažai pinigų (senukas dabar yra vertas mažiau nei 200 lt), nepatikrinau kitame fotoservise... Gyveni ir mokaisi.

2009 m. liepos 29 d., trečiadienis

Vakarienė danguje? Kodėl gi ne!

Dar viena gyvenimo įdomybė iš kategorijos "Ko tik žmonės nesugalvoja" :)

Norint papietauti arčiau žvaigždžių, reikia užsukti čia.

2009 m. liepos 28 d., antradienis

Makaronai su greitu lašišos padažu

Nėra paslaptis, kad kartais mes su Elžbieta be jokių tarpusavio konsultacijų galvojame ir darome tą patį. Praeitą penktadienį vėl buvo toks atvejis – neturėdamos laiko gaminome makaronus su greitu lašišos padažu :) Tokius spagečius su lašiša gamino Elžbieta, o maniškiai žemiau.

Šiuos makaronus gaminu labai dažnai, ypač žiemą. Jie tikrai yra labai jaukus :) Gaminau ir Greito maisto savaitei, tik kaip man dažnai atsitinka – neradau laiko gražiai nufotografuoti, surašyti recepto ir paskelbti. Todėl šį kartą pagalvojau „Dabar arba niekada!“ ;)

Nuotrauka naktinė (būtinai reikės perfotografuoti), daryta prieš kelerius mėnesius, kai kartą dėl vėlyvos valandos jau negalėjau nusipirkti pomidorų pastos ir padažą gaminau jos. Ana kartą gaminau su rūkyta lašiša – kartais lenkiškose parduotuvėse būna pirkti salotoms skirtos rūkytos lašišos, tai geros kokybės gabaliukai (visai netgi nemaži), kurie gamintojui lieka po lašišos apipjaustymo, kainuoja daug mažiau už „normalios prekinės išvaizdos“ rūkytą lašišą ir puikiai tinka salotoms, makaronams ir t.t.

Receptą labai seniai (gal prieš dešimt metų?) mano drauge atvežė iš Italijos.


Patiekalui pagaminti reikės:

Makaronų
Poro (baltosios dalies)
1-2 česnako skiltelių
Apie 50 ml stipraus alkoholio (gali būti gin, degtinė ir t.t.)
200 g grietinės (18% ar daugiau)
Mažos saujelės žalių krapų arba petražolių (krapai geriau, žiema pvz. šaldytų)
2 a.š. pomidorų pastos (30% koncentrato)
200 – 250 g lašišos (rūkytos, sūdytos arba žalios)
Druskos, juodųjų pipirų
Alyvuogių alyvos

Kol verda makaronai, supjaustyti porą plonais griežinėliais arba pusgriežinėliais, smulkiai sukapoti česnakus ir krapus (atskirai), gana smulkiai supjaustyti lašišą. Keptuvėje ant alyvos patroškinti porą, pridėti česnakus, dar kokią minutėlę pakaitinti, įpilti alkoholį, išmaišyti, leisti išgaruoti, įpilti grietinę, įdėti pomidorų pastą ir krapus, išmaišyti, įdėti lašišą, druskos (jei lašiša buvo rūkyta ar sūdyta, nereikia) ir pipirų. Patroškinti kelias minutes, paragauti. Padažą išmaišyti su makaronais. Prie makaronų labai gerai tinka taurelė vyno :)

2009 m. liepos 27 d., pirmadienis

Naujos pažintys arba panna cotta su tapijoka ir aviečių musu

Kartais būna taip, kad nusiperku kažką naujo be jokio plano, be jokių žinių apie produktą ir tik po to pradedu galvoti, ką gi aš čia turiu ir ką iš to galima pagaminti. Būtent taip buvo su tapijoka. Pamačiau parduotuvėje paketą su baltais, į susmulkintas polistireno putas panašiais rutuliukais, perskaičiau pavadinimą, galvoje sumirksėjo lemputė „Hmmm... Girdėtas žodis.“ ir nutariau, kad man to reikia. Kam reikia, tikrai nežinojau ;) Grįžusi namo, puoliau ieškoti, ką galima iš jos pagaminti. Viename iš dienoraščių radau štai tokia nekasdienę panną cottą :)
Rezultatas tikrai nustebino. Tiesa sakant, gerai net negalėjau įsivaizduoti, kas gausis, bet galutinai išėjo taip, kad prieš fotoaparatą liko pozuoti paskutinė, plokščiausia ir toli ne pati gražiausia porcija... Ką gi, kartais neišeina apginti darbo rezultatų nuo degustatorių, trokštančių naujų skonių ;)

Tai bus dar viena panna cotta į Miško ir sodo uogų savaitės panna cottų kolekciją :)


Panna cottai pagamitni reikės:

1 stikl. grietinėlės (30% arba 36%)
apie 1 stikl. pieno
1/4 stikl. tapiokos
1/4 stikl. cukraus
1 vanilės ankšties arba ekstrakto
1,5 a.š. želatinos
aviečių arba kitų vaisių

Tapijoką išvirti piene su cukrumi (virti kol rutuliukai taps minkšti ir permatomi, reikia maišyti, gali būti, kad reikės įpilti dar šiek tiek pieno, galima iš anksto pamirkyti granules, o tik po to virti). Pridėti vanilės sėklas arba ekstraktą, grietinėlę ir pašildyti iki beveik užvirs, bet neužvirinti. Karštame piene ištirpdyti 1,5 a.š. želatinos ir įmaišyti į masę. Įpilti į formeles, palaukti, kol atvės iki kambario temperatūros, įdėti į šaldytuvą, tegu sustings.
Avietes arba kitus vaisius pertrinti blenderiu iki vientisos masės. Avietes papildomai dar pertrinti per sietelį – sėklų mums nereikia ;) Želatiną ištirpdyti mažame kiekyje karšto vandens ir įmaišyti į musą. Formelėse su sustingusia panna cotta padaryti dar vieną vaisių sluoksnį ir vėl įdėti į šaldytuvą. Norint išimti desertą iš formelės, reikia keliolikai sekundžių pamirkyti formelę karštame vandenyje.
Nebūtina daryti vaisių sluoksnio, galima pateikti panna cotta ant skysto vaisinio muso.

Juodųjų serbentų uogienė

Tai bus dar viena uogienė, kol kas paskutinė (nebent rasiu pigių aviečių ;)). Šią savaitę visus kankinsiu agurkais :P

Juodųjų serbentų uogienę labai mėgstu, bet vaikystėje baisiai nemėgau jų rinkti – tai buvo taip nuobodu!, o tėvų sode kaip tyčia buvo net vienuolika krūmų juodųjų ir dar šeši raudonųjų – siaubas! Dabar, kai kol kas (tikiuosi kada nors turėti savuosius :)) nebereikia leisti ilgų valandų prie krūmo, serbentai yra daug malonesni mano sielai :) Todėl šiais metais net išviriau kelis stiklainiukus uogienės :) Ši uogienė buvo pagaminta pagal tą patį principą kaip ir pvz. mėlynių uogienė, gal tik cukraus įdėjau dvigubai daugiau.


Serbentų uogienei reikės:

1 kg uogų
0,5 kg fruktozės arba cukraus (klasikiniai receptai sako, kad reikia nemažiau 1 kg)

Uogas nuplauti, išmaišyti su fruktoze arba cukrumi, pridengti ir palikti pastovėti kelias valandas, kad išsiskirtų sultis. Toliau užvirinti ant mažos ugnies ir virti nepridengus, kol kiek sutirštės. Jei susidarys putos, jas reikia nugriebti. Karštą uogienę išpilstyti į švarius, karštus, sterilizuotus stiklainius, uždaryti, pastatyti „aukštyn kojomis“.
Teoriškai to turėtų pakakti, bet aš dar papildomai (dėl viso pikto) visas uogienes pasterizuoju puode su vandeniu arba orkaitėje.

2009 m. liepos 26 d., sekmadienis

Apie darbo vertę arba du mėlynių uogienės veidai

Mano vaikystė yra neatsiejamai susijusi su uogienėmis. Nesvarbu ar buvo vasara, ar už lango ūžė pūga, visuomet pas močiute gaudavome didelę ir storą mielinio pyrago riekę, dosniai pateptą uogiene, ir šalto pieno arba kvapnios arbatos. Beveik visada tai buvo miško uogų uogienės – mėlynių, aviečių, spanguolių, kurias vadinome uogomis iš lauko, arba bruknių su kriaušėmis ar obuoliais. Nieko nuostabaus, kad rūsyje buvo tiek stiklainių su vasaros akimirkomis - Močiutė gyveno mažame miškuose pasislėpusiame kaimelyje. Kiekvieną vasarą visa didele (senelė turėjo 7 vaikus :)) moteriška šeimynos dalis pasiimdavo kibirus ar krepšelius, prie juosmens pririšdavo stiklainius ir eidavo uogauti. Iš vienos pusės mes (vaikai) negalėdavome sulaukti tokio ėjimo į mišką - tiek ten įdomių dalykų, o ir gyvatę galima sutikti! Įsivaizduojate koks adrenalinas! ;) O iš kitos pusės šiek tiek to nemėgdavome – kiekvienas iš mūsų gaudavo metalinį puoduką ir priklausomai nuo amžiaus turėjo surinkti tiek ar tiek puodukų uogų. Kaip tai buvo nuobodu! Tos uogos tokios mažos... O kiek surinkus, pačios šokdavo į burną... Ir vėl viską reikėjo pradėti nuo pradžių... Bet visos mamos, lyg susitarusios (?!), buvo nepalenkiamos ir griežtai, neskiriant vaiskus į savus ir nesavus, stebėjo, kad visi kruopščiai rinktų tas nelemtas uogas ;) Jos kartodavo, kad turime žinoti uogienių kainą bei kad uogienės su mūsų surinktomis uogomis bus skanesnės. Ir jos tikrai buvo skanesnės! :)))
Šiandien, praėjus dešimtmečiams, negaliu be šypsenos prisiminti tų karštų miške praleistų dienų. Tokių mažyčių gudrybių dėka išmokau vertinti savo ir kitų darbą bei supratau paprastą ir amžiną gyvenimo tiesą – darbas, kuri daro visi kartu, yra kelis kartus mažesnis ir lengvesnis, o linksmybės ir džiaugsmas neapsakomai padidėja... :)


Norint žiemą pajusti karšto vasarinio miško kvapą, reikės paimti:

1 kg mėlynių
250 g fruktozės arba cukraus (klasikiniai receptai sako, kad reikia 1-0,5 kg)
apie 0,5-1 a.š. anyžiaus (norint pamatyti antrą mėlynių uogienės veidą)

Uogas nuplauti, išmaišyti su fruktoze arba cukrumi, pridengti ir palikti pastovėti kelias valandas, kad išsiskirtų sultis. Toliau užvirinti ant mažos ugnies ir virti nepridengus, kol kiek sutirštės. Jei susidarys putos, jas reikia nugriebti. Karštą uogienę išpilstyti į švarius, karštus, sterilizuotus stiklainius, uždaryti, pastatyti „aukštyn kojomis“.
Teoriškai to turėtų pakakti, bet aš dar papildomai (dėl viso pikto) visas uogienes pasterizuoju puode su vandeniu arba orkaitėje.

2009 m. liepos 21 d., antradienis

Labai neekonomiška, bet baisiai vyšninė vyšnių uogienė

Iš karto įspėju ;) Tiems, kurie ieško taupumo ar ekonomiškų receptų, kur yra greitai, pigiai ir daug, šio įrašo geriau neskaityti ;) Šią uogienę jokių būdu negalima pavadinti taupia. Jai paruošti reikia visko daug – daug vyšnių ir daug pastangų, o rezultato bus mažai... bet... tas rezultatas yra vertas visų įdėtų pastangų ir pinigų, jei neturime savų vyšnių. Šiame 300 g stiklainiuke yra uogienė išvirta iš 0,5 kg vyšnių ir 125 g fruktozės. Taigi patys skaičiuokite ;) Arba ir neskaičiuokite... Juk tai slow food... :)


Šiam prabangiam malonumui pagaminti reikės:

Kantrybės ;)
Laiko ;)
1 kg vyšnių
apie 250 g fruktozės arba cukraus (klasikiniame recepte 1-0,5 kg)
tikros vanilės arba vanilės ekstrakto (nebūtina)

Vyšnias nuplauti, nusausinti, išimti kauliukus, išmaišyti su fruktoze arba cukrumi, pridengti ir palikti 12 valandų. Toliau užvirinti ant mažos ugnies ir virti nepridengus apie 15-20 min. Palikti, kad atvestų. Po kelių valandų arba kitą dieną vėl pakartoti visą procesą, prieš virimo pabaigą įdėti vanilės, karštą uogienę išpilstyti į švarius, karštus, sterilizuotus stiklainius, uždaryti, pastatyti „aukštyn kojomis“. Turi būti tikrai nedaug sulčių.
Teoriškai to turėtų pakakti, bet aš dar papildomai (dėl viso pikto) visas uogienes pasterizuoju puode su vandeniu arba orkaitėje.

Klasikinis receptas, kuris kadaise buvo mano eksperimentų šaltinis:
1 kg vyšnių
1 kg cukraus
Virimo procesas toks pats.

2009 m. liepos 19 d., sekmadienis

Vyšnios suaugusiems arba vyšninė ;)

Turbūt nėra tokio žmogaus, kuris šaltą ir tamsų žiemos vakarą nemėgtų pasėdėti prie linksmai traškančio židinio ir pagurkšnoti kvapnios vasaros esencijos... Mes su mano Mieluoju nesame išimtis, todėl gana daug pastangų eina naminiam barui užpildyti skirtingais tik suaugusiems skirtomis ambrozijomis ;) Kadangi prasidėjo vyšnių sezonas ir kaip tik vyksta (o tiksliau baigiasi) Vyšnių ir trešnių savaitė, nutariau nušauti du zuikius vienu šūviu ir pradėti gaminti vyšninė. Galima pasakyti, kad tai yra vyšnių likeris, nors aš greičiau pavadinčiau vyšnių antpilu, nes mums patinka nesaldūs gėrimai, o į likerius dažniausiai dedama gana daug cukraus.
Gaminau pagal pono Miroslavo Dvorničako receptą. Nuotrauka iš praeito sezono, kai gaminau ne iš visos porcijos. Nuotraukoje saldus antpilas.


Taigi norint uždaryti vasarą butelyje, reikės paimti:

Daug kantrybės ;)
Labai sandariai užsukamą stiklainį (mano apie 2 litrus)
1,1 kg vyšnių (150 g su kauliukais ir 950 g be kauliukų)
0,7 l apie 70% alkoholio* (žr. žemiau)
apie 0,5 kg cukraus

1 etapas – 4 savaitės:
Vyšnias užpilti alkoholiu, labai sandariai (!!) uždaryti stiklainį. Stiklainį pastatyti saulėtoje palangėje ir kas savaitė pasukti 180 laipsnių bei lengvai sukrėsti.

2 etapas – netrumpiau nei 4-5 savaitės:
Antpilą (bus apie 0,9-1 l) nupilti į tamsų sandariai užsukamą butelį ir pastatyti tamsioje vietoje. Vyšnias grąžinti į stiklainį ir sluoksniuoti su cukrumi. Stiklainį sandariai uždaryti ir grąžinti ant palangės. Procesas kartojasi – kas kurį laiką verta pasukti ir sukrėsti stiklainį.

3 etapas – kuo ilgiau, tuo geriau, bet netrumpiau negu 6 (labai nekantriems) ar 8 savaitės:
Nupilti saldų antpilą. Vyšnias suvalgyti iš karto (mmm... tik atsargiai, jos labai netgi procentinės ;)) arba uždaryti stiklainyje ir palikti desertams (pvz. nevaikiškam Švarcvaldo tortui) – nieko daugiau su jomis nereikia daryti, jos jau puikiai užkonservuotos alkoholiu ir cukrumi.
Paskutinis etapas - antpilų maišymas. Galima pagaminti du vyšninės variantus – moterišką ir vyrišką ;) Moteriškam t.y. saldesniam variantui reikia paimti 2 dalis saldaus antpilo ir 1 dalį nesaldaus, o vyriškam atvirkščiai – 2 dalis nesaldaus ir 1 saldaus.
Paruoštą vyšninę išpilstyti į tamsius sandariai užsukamus butelius ir mažiausiai 6-8 savaitėms pamiršti tamsioje vietoje, kad vyšninė subręstų.

* Kaip paruošti 70% alkoholį:
1. Nusipirkti 70% degtinės (būna tokios?)
2. Išmaišyti 0,5 l 95% spirito ir 0,2 l vandens – bus apie 68%
3. Lygiomis dalimis išmaišyti 95% spiritą ir 40% degtinę (vyšninei galima paimti brendį)

Kodėl būtent 70% alkoholis, o ne spiritas?
Moksliškai nepaaiškinsiu (gal kas mokėtų?), bet kiek skaičiau ir girdėjau iš „senų“ likerių ir antpilų gamintojų, tai vaisiai užpilami 95% spiritu tiesiog „išverda“ (susitraukia kažkokie baltymai ar pan.) ir skonis bei aromatas nepereina į alkoholį. Optimalus variantas tai 70% alkoholis – ir stiprus, ir ištraukia viską iš vaisių.

2009 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Žaibiškas prabangumas arba kiaušinienė su voveraitėmis

Ką galima padaryti pusryčiams, jei už 20 min. reikia griebti rankinuką ir bėgti į darbą? Sumuštinį? Ne. Nusibodo, o ir kiek galima valgyti sauso maisto. O dar gi norisi prabangos, kad gražu būtų, ir skanu, ir dar nekasdieniška... Kaip geriausiuose Paryžiaus restoranuose... ;) Tokiais rytais mano superherojumi yra kiaušinienė. Lyg tai kas čia nuostabaus ar pasakiško kiaušinienėje? O ir kur ta prabanga? Paslaptis slypi ingredientų minimume ir jų kokybėje. Kiaušiniai, sviestas ir vienas ar du priedai turi būti anksčiausios kokybės, nes niekas negalės užpildyti arba užtušuoti skonio spragos.
Šį kartą turėjau mažą gabaliuką nuostabaus kaimiško sviesto, puikius kaimiškus kiaušinius ir labai kvapnias voveraites, todėl po kelių minučių lėkštėje buvo nuostabus vasariniai pusryčiai. Taip pradėta diena negali būti nesėkminga :)


Norint gerai pradėti dieną reikės paimti:

2 kiaušinius
kelias voveraites
mažą gabaliuką sviesto
mažą gabaliuką svogūno
kelių svogūno laiškų

Voveraites, labai smulkiai supjaustytą svogūną trumpai pakepinti svieste. Kol kepa, dubenėlyje kartu su druska ir pipirais išplakti kiaušinius ir supjaustyti svogūno laiškus. Kai tik iš keptuvės išgaruos vanduo, įmesti svogūno laiškus, išmaišyti ir iš karto išpilti kiaušinius. Kepti, visą laiką maišant, kol kiaušinienė bus norimos konsistencijos. Valgyti galima su šviežiais pomidorais ar agurkais ir duonos skrebučiais.

2009 m. liepos 5 d., sekmadienis

Guacamole

Vakar kažkaip netikėtai gavosi avokadų vakaras ;) Pagaminau jau seniai planuotą šaltą kreminę agurkų ir avokado sriubą su krevetėmis ir čili, o po to Mielasis užsisakė guacamole. Labai dažnai gaminu šį greitai pagaminamą meksikietišką padažą. Jame yra visko, ką taip mėgstame – česnako, svogūno, aitriujų pipirų, pomidoro, avokadų... Tiek spalvų ir skonių... Pasaka... Ypač kai už lango lyja ir yra niūru, arba kai prisikabina kažkokia tai bjauri infekcija (tai puikus antigripinis patiekalas!), nors tai vakar ir nebuvo aktualu – už lango buvo karšta vasaros dieną.

Guacamole į mūsų virtuves atėjo iš actekų laikų. Pavadinimas guacamole yra kilęs iš dvejų žodžių iš dvejų kalbų kombinacijos. Guacamole = āhuacamolli, kur yra iš nahuatlių kalbos paimtas āhuacatl = avokadas ir ispaniškas molli = padažas. Taigi guacamole tai ne kas kitas, o avokadų padažas. Ir tai tiesa, meksikietiškoje virtuvėje jis yra valgomas kaip užkandis su tortilijomis arba kaip priedas prie kitų patiekalų. Šio padažo pagrindiniais ingredientais yra avokadai (kaip gi be jų ;)), žaliųjų citrinų sultys (antioksidantas, apsaugo nuo avokadų minkštimo parudavimo) ir druska. Tai pagrindas, kuris jau ir pats savyje yra skanus, bet ji dar galima praturtinti pomidorais, aitriosiomis paprikomis ar svogūnais. Kaip sako mano draugė, jau dvejus metus gyvenanti Meksikoje: „Kur tik galiu ragauju guakamole, ir visur jis yra kitoks. Niekaip negaliu atsivalgyti. Baisiai skanu.“ Vadinasi, kiek šeimininkių, tiek receptų :) Aš noriu pasidalinti savuoju, kuris (atsimenant tai, ką sakė draugė) yra labai netgi autentiškas :)

Guacamole yra nežmoniškai nefotogeniškas patiekalas (bent jau mano rankose). Na niekaip man neišeina padaryti gražios nuotraukos. Iš vienos pusės žinoma priežastimi yra mano naktinės fotosesijos ir pastovus laiko trūkumas, o iš kitos dar ir nekokie šiek tiek kreivi gabumai foto srityje... Todėl atleiskite, nepikite ir baisiai nekritikuokite ;) Gal kada nors ir į mano namus ateis laimė... ne, stop... iš naujo... Gal kada nors ir man pavyks padaryti gražią guacamole nuotrauką :)


Norint pakeliauti po Meksiką reikės (visas proporcijas galima laisvai keisti pagal skonį):

2 avokadų
2 didelių česnako skiltelių
0,5 svogūno
1 didelio arba 2 mažesnių pomidorų
0,5 arba 1 aitriosios paprikos (priklauso nuo dydžio)
žaliosios citrinos arba paprastos citrinos sulčių
apie 1 v.š. alyvuogių alyvos
druskos

Avokadus išilgai perpjauti pusiau, išimti kauliuką, šaukštu išimti minkštimą, sudėti į dubenį, susmulkinti šakute arba galima supjaustyti mažais gabaliukais, jei patinka gabaliukai. Pašlakstyti citrinos sultimis, įpilti alyvos, pasūdyti, išmaišyti. Smulkiai sukapoti česnakus, svogūną ir papriką. Pomidorus nulupti, pašalinti sėklas, o minkštimą supjaustyti kubeliais. Daržoves išmaišyti su avokadais. Valgyti galima su tortilijomis, kukurūziniais traškučiais arba tiesiog su duona.

Apie mane

Mano svečiai


Padidinti

Sekėjai

Šiek tiek statistikos


online counter online counter

Šaukštu ir šakute... © 2008. Pakeistas Dicas Blogger šablonas.

Į viršų