Nuo pajūrio iki kalnų...

Paskutiniuoju metu gyvenimas buvo labai įtemptas ir teko padaryti daug kilometrų iš vieno šalies krašto iki kito. Seniai tiek mažai nemiegojau ir taip greitai negyvenau. Planuota (ir šiek tiek išsvajota) antra kelionė į Prahą taip ir liko svajonėse. Vietoj jos buvo Baltijos jūra ir Tatrai.

Vietoj Prahos praleidau beveik savaitę pajūryje mažame miestelyje Ustronie Morskie netoli Kolobžego. Darbo buvo daug, todėl jūrą mačiau vos trys kartus po kokį pusvalandį. Užtat galėjau aplankyti gana daug skirtingų užeigų ir užeigėlių. Tradiciškai (kaip ir nenorėčiau to rašyti) labai nusivyliau. Na nėra lenkiškame pajūryje, kur skaniai pavalgyti. Tai yra Trimiestyje žinoma yra geros vietos, bet toliau, mažesniuose miesteliuose glūduma... Toks įspūdis, kad nėra jokios kulinarinės kultūros, jokių vietinių patiekalų, o vien tik paniruotos žuvis iš viso pasaulio (ne, Baltijos jūroje jau nebėra žuvies, todėl reikia valgyti importuota), picos ar dienos pietus su nemirtingais sultiniu, pomidoriene ir žureku, kurie visoje beveik 40 milijonus gyventojų turinčioje šalyje yra tokie pat (aha, sultinys būtinai su ilgais spagečiais, lyg tai normalių smulkių vermišelių nebūtų). O juk pajūrio regiono virtuvė nerealiai turtinga ir skani. Kur visa tai? Toks jausmas, kad pajūryje tarp visų su svečiais ir turistais dirbančių įmonių ir žmonių yra akmeninis įsitikinimas „Turistas – idiotas. Ir už š... sumokės“. Ir visiškai nesvarbu ar tai nebrangus baras, ar koks nors super hiper restoranas. Teko lankytis visokiai piniginei pritaikytuose vietose. Ar jums ateitų į galvą mintis, kad pajūryje, kur kiekvienoje užeigoje yra siūlomi žuvies patiekalai, neįmanoma rasti žuvienės? Ne, ne geros žuvienės, o kokios nors žuvienės... O vis dėl to taip yra. Per tas kelias dienas radau ir suvalgiau tik vieną žuvienę – labai skanią, nors ir netradicinę, a la prancuzišką. Trūksta ne tik kokybės ir gerų ingredientų, bet labiausiai turbūt trūksta savo kultūros ir tradicijų gerbimo. Susidarė įspūdis, kad kultūra yra, bet ji yra uždaryta kažkur muziejuose, parodoma folkloro festivalių metu, o kasdieniame gyvenime "picos" ir "vegeta". Liūdna.

Nuotrauka iš Vikipedijos.

Palinksmėjo kitame šalies krašte – kalnuose. Va, ten moka uždirbti pinigus iš turistų ir padaryti taip, kad turistas ne tik išleistų „aukso puodą“, bet ir liktų laimingas, kad tą „aukso puodą“ išleido, atvažiuotų vėl bei rekomenduotų vietą kitiems. Šį kartą beveik savaitei likimas mane metė į lenkiškų Tatrų sostinę – Zakopanę. Šiaip tai aš labai nemėgstu šio miesto. Minios žmonių ir nereali komercija. Vietiniai tik ir žiūri, kaip čia dar daugiau „dutkių“ (pinigų) užsidirbti. Bet kaip ten bebūtų, kalnuose gerai maitina. Ne tik Tatruose, bet ir kitur – Pieninuose, Beskiduose. Visur arkliuku yra vietinis tradicinis maistas - geležinis kiekvieno meniu elementas raugintų kopūstų sriuba – kwasnica, vietiniai sūriai skirtingose konfigūracijose, aviena arba upėtakiai. Tiesa sakant, turbūt ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti, kiek kartų per keliolika metų teko neskaniai valgyti kalnuose. Aišku, dažnai būna taip, kad maistas nėra kažkoks stulbinantis, bet visada jis yra bent jau teisingas, skanus ir iš gana neblogų ingredientų.
Todėl, jei tik kada nors norėsite važiuoti į Lenkiją su tikslu „graži vaizdai + skanus maistas“ vienareikšmiai rinkitės kalnus, nesvarbu kuriuos – jų Lenkijoje daug ir jie visi labai gražūs, o maistas tikrai jūsų nenuvils (jei žinoma nesilaikote dietos, nevalgysite picų ir neieškosite tarp padoraus ir sotaus kalniečių maisto kokių nors jūros gerybių ar panašių dalykų).