Atvirukas iš kelionės: Praha
Ar keliaudami jūs dar siunčiate atvirukus? Ar ši graži tradicija visiškai mirė? Pastebėjau, kad net per dideles šventes – Kalėdas ar Velykas galima tikėtis atviruko nebent iš senutės tetos, kuri vis dar netingi nusipirkti atvirukus, parašyti sveikinimus, nueiti į paštą... Girdėjau daug pasiaiškinimų nuo „nėra laiko“, „tai senamadiška, reikia būti šiuolaikiškam“, „atvirukai pernelyg sudėtinga“ iki banalaus „tiek daug pinigų“... Greičiau yra išsiųsti tą patį neasmenišką eileraštuką visiems mobiliojo telefono atmintyje esantiems žmonėms ir jaustis, kad pareiga išpildyta. Taip paprasčiau. Bet ar geriau?
Pripažįstu, kad ir aš pati daug metų galvojau, jog „neturiu laiko atvirukams“, man paprasčiau buvo padaryti kompiuterinį atviruką ir išsiųsti jį el. paštu. O po to susimąsčiau... Ar mano sveikinimai išsiųsti miniai žmonių yra tikrai nuoširdūs ar tik „visi siunčia, taip reikia, kad nepagalvotų, jog pamiršau ir pan.“, ar žmogus pajus, kad siųsdama sveikinimus galvojau būtent apie jį? Ar man yra malonu gauti tokias neasmeniškas žinutes, apie kurias žinau, kad autorius siusdamas negalvojo apie mane? Nutariau pasitaisyti ir jau kelerius metus stengiuosi pasidalinti savo dėmesiu su artimaisiais. Kartais tų atvirukų būna daugiau, kartais vos keli, bet kiekvienas yra asmeniškas ir nuoširdus. Tikiuosi, kad man nors šiek tiek pavyks atgaivinti šią gražią bei malonią tradiciją ir neleisti jai dingsti iš mano bei mano artimųjų gyvenimo.

